2018 m. kovo 26 d., pirmadienis

                                               Kimas

                       Nemokslinė fantastika Šr. Korėjos tema


   Šiuo metu, po ką tik tvyrojusios mirtinos įtampos, Korėjos pusiasalyje yra viltingo laukimo metas. Artinasi derybos su šiauriniu pūgžliu ir netikėtumai gali būti neįtikėtini.
   Paprasčiau tariant, dabar svarbu kokias sąlygas nusiginklavimui iškels Kimas ir ar sutiks su tuo Pietų Korėja ir Trumpas. Tai štai, dabar įsivaizduokime idealų štormą:
   Ne visi žino, bet Kimas mokslus baigė Šveicarijoje, ilgai ten gyveno ir yra visiškas hedonistas. Tarkim, kad jis yra išsilavinęs vakarietiškų pažiūrų žmogus, kuris tiesiog priverstas vaidinti bepročio rolę, bandydamas be kraujo išvairuoti į laimingą ateitį.
   Tarkim, kad jis turi neįvardintų sąjungininkų Pietų Korėjoje, kurie yra labai toliaregiai.
   Tarkim, kad Trumpas nėra prietranka arba greta jo reikiamu momentu atsiras labai protingas žmogus, kurio jis paklausys.
   O dabar prisiminkim kaip buvo su Kinija: buvo konfrontacija, buvo sankcijos, buvo proxy karai Korėjoje ir Vietname. Bet vieną dieną Mao nusprendė "pakeisti šeimininką" (čia jei žiūrint Maskvos akimis), o Amerikai prireikė naujo sąjungininko ir Kisingeris jį rado. Kinija tapo draugu, niekas iš esmės į jos vidaus reikalus nesikišo. Vakarų pinigai ir technologijos "padarė" Kiniją. Iš badaujančios viduranžių lindynės ji tapo šalimi, kuri tuoj tuoj taps pasaulio lydere.
   Akivaizdu, jėgos pusiausvyra regione kinta ir galimai Amerikai nepakenktų naujas sąjungininkas.
   Gal būt Šr. Korėja gali pakartoti Kinijos kelią? Bet galimas ir dar fantastiškesnis variantas: Kimas įdėmiai stebėjo Xi kelią. Ir jis kartos kinų kelią iki galo. Jis nori būti klestinčios šalies imperatoriumi. Korėjos monarchinės tradicijos siekia tūkstantmečius, o monarchija net gali leisti sau būti liberali. Kaip kokia Japonija. Nes įprastai Rytų demokratijos jokiu liberalizmu nepasižymi.
   Tapęs imperatoriumi, jis net galėtų suvienyti Korėją. Iniciatyvai einant iš šiaurės, o ne pietų. Suvienyta Korėja būtų Japonijai lygi ar net galingesnė ekonomika. Kieno pusėje ji bus?

P. S. Na ką aš sakiau? Visai nemokslinė fantastiškai fantastinė fantastika.




2018 m. kovo 20 d., antradienis

        Kaip išvengti automobilio gedimų neaukojant tam viso                                             savo gyvenimo

 Parskrido kovai ir aušta pavasaris, puolė liaudis svarstyti, kaip čia įsigyti negendančią mašiną. O vat simple. Tereikia laikytis lietuvių liaudies tradicijų. Mat jos tam ir sumanytos, kad pačiam spręsti nereiktų. Viskas gyvenimo palengvinimui. Taigi, mašiną reikia šventinti. Lietuviškai taip.
 Pirmiausia reikia prisiminti judaizmą ir sudaryti sandėrį su Dievu: "Dieve, aš padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, o kas lieka - tavo valioje". 

 Tuomet antra dalis - katalikiška. Šventinti kokiuose Ožkabaliuose yra visai nekatalikiška. Jei šventinti, tai tarkim Žemaičių Kalvarijoje ir tik per atlaidus. Aišku švenčiausia bus, jei šventinsite kokioje Jeruzalėje. Kiek mažiau šventa bus Romoje. Iš bėdos tiks ir Notre dame de Paris ar Koelno arkikatedra. Mat jūs turite parodyti savo ketinimų rimtumą ir požiūrį į sandėrį. Jei ištiesų padarysite viską kas jūsų valioje, naujai pirkta mašina tikrai be problemų nuriedės ne tik iki budget šventumo Svięnta Lipkos, bet gal net iki Lurdo.
 Dievas jums ne frajeris, kaip sako Odesoje, jis padeda tik geriausiems.
 Ai, jo. Nepamirškite, kad apeigose turi dalyvauti tik rakteliai. Jei per duršliaką nukrapysit visą mašiną, tai čia jau bus pravoslaviška bezabrazija ir xren suveiks. Bent jau rusų raketoms kristi tai tik padeda.
 Na štai, dabar jau viską žinot, aikit, darykit, džiaukitės ir man dėkokit.

2018 m. kovo 17 d., šeštadienis

Short story
#Duokit_pavaldyt #Kavavirės_testas

Taigi, vyksta vakarykštė revoliucija mitingas. Prelegentai kalbas stumdo, muzikantai muzikuoja. Sušalau ir nuslinkau į Ikiuką kavos. O ten eilė eiliausia. Stoviu, naršau tapšnofoną, laukiu, eilė nejuda. Pamažu per dvidešimt hipsterių iki manęs ima sklisti gandai: "vanduo baigėsi", "ne, kava baigėsi", "aparatas neveikia".
Prieinu arčiau. Hipsteris su kanapės lapu bando išgooglinti aparato manualą. Hipsteris su ženkliuku "je suis Gabrielius" ar tai "I love Gabrielius" googlina IkI administracijos telefoną: "tuoj aš jiem paskambinsiu ir pasakysiu, kad meistrą atsiųstų".
- Na ne, vyrai, - sakau. Aš čia ne nakvot atėjau. Praleiskit!
Prasibraunu. Aparatas išmanusis rašo: "tank is full". Aišku. Tirščių prisirinko. Atidarau - pustuštis. Pakratau. Uždarau. Aparatas klausia: "is the tank empty?" Spaudžiu "yes" + "Juoda kava" ir čiurliurliur...
O! O! O! - apakus publika. Nėr už ką. You are welcome.
Ne, aš suprantu. Esu over 45 dinozauras. Iš tų, kurie dar patys moka įsukti elektros lemputę.
Bet juk: "duokit pavaldyt!", "I love Gabrielius". Aha, jau, duodam. Kurgi ne. P. S. Nuotrauka asociatyvinė.

2018 m. vasario 17 d., šeštadienis

                        Miestas               

  

   Šitą tekstą skiriu Vilniui. Jis nėra išsamus, tačiau tikiuosi vėliau papildyti.  
   Taigi, kai kalbame apie miestą, pirmiausia apsibrėžkime kas yra Miestas ir kur jis baigiasi. Miestas, tai yra savivaldos vienetas su gatvėmis, vandentiekiu, transportu, elektra, kanalizacija, šilumos tinklais ir kitu komunaliniu ūkiu. Tai Civitas*. Vienetas, kuris yra savipakankamas ir galintis fukcionuoti autonomiškai.
   Jei esate buvę bent viename Vakarų megapolyje, turėjote pastebėti, kad tarkim Paryžiaus komuna baigiasi mūsų požiūriu senamiestyje. O toliau tęsiasi įvairiausios aglomeracinės savivaldybės, kurios nėra Paryžius. Jei nenusibrėšime ribos kur baigiasi miestas, niekada nepasieksime nieko. Galima be galo ir krašto prijunginėti Grigiškes ir Kalabybiškes su šimtais kvadratinių km laukų, pievų ir nuliu infrastruktūros. Tai nebus  Miestas, tai tebus skaitlinga kolūkinė gyvenvietė.
 Jei tai daroma vien dėl gyventojų skaičiukų, tai tiesiog idiotizmas. Jokios kitos priežasties nesugalvoju: Nemenčinė ar Trakai tvarkosi ne blogiau už Vilnių. Kokia tad priežastis trukdo Skaidiškių ar Dvarčionių kaimams tvarkytis savarankiškai?  
     Ten, kur nėra atsakomybės ribų ir pačios atsakomybės negali būti.
     Kiekvienas normalus Vakarų miestas turi planą. Dauguma jų prasidėjo nuo romėniško forumo ir tas planas kvadratinis, statmenai susikertančių gatvių. Net New York'as, Naujojo pasaulio miestas pastatytas pagal tokį patį racionalų planą. Paskutinis žodis vystant racionaliai suplanuotą miestą buvo tartas Barcelonoje - tai gatvės - įstrižainės/diagonalės**. Ir tai yra tobula, neįmanoma padaryti racionaliau ir geriau.   
    Tačiau barbarų ir ypač Rytų barbarų miestai ne tokie. Jiems būdingos chaotiškos, kreivos ar net ratais ir aštuoniukėmis einančios gatvės. Vilniuje šia šizofrenija ar psichodelika (nežinau kaip tiksliau įvardinti tarkim Žemynos g.) gali pasidžiaugti kiekvienas aziatas. Nomadų mongolų lagerio planas čia įgyvendintas tiesiog tobulai.
   
    Bet tai dar ne viskas. Antro Pasaulinio karo metu Stalingrade ir kitose totaliai sugriautuose sovietų miestuose sunku buvo organizuoti partizanų išpuolius iš miestų katakombų, nes subombardavus namus, įėjimai į kanalizaciją etc. dažniausiai būdavo užgriuvę. Todėl ruošdamiesi totaliam pasauliniam karui sovietai ėmė kanalizacijos liukus daryti viduryje gatvės. Lietuvoje šitas trockistinis permanentinio karo elementas tiek išplito, kad tapo norma. Todėl mūsų gatvės visada bus duobėtos. Nes jei visi šuliniai sudėlioti tiesiai po ratais, jokių pinigų neužteks po tris kart per metus juos perasfaltuoti. 
Žinoma, galima naujas gatves planuoti dangčius iš važiuojamosios dalies iškeliant, galima rekontruojant bent paslinkti pusmetrį, kad važiuojant dangtis liktų tarp ratų. Galima. Bet tam reikia smegenų ir valios. Kartą ir visiem laikam tokią normą įtvirtinti ir toliau dešimtmečiais jos laikytis.
    Tam kartui tiek. Tęsinyje bus apie statybas, transportą ir integraciją.

*https://en.wikipedia.org/wiki/Civitas

**https://en.wikipedia.org/wiki/Avinguda_Diagonal

2016 m. birželio 21 d., antradienis

Veidu į Britaniją

  Pradėsiu iš toli: taip jau nutiko, kad Europos futbolo čempionato fone, internete, vyko diskusijų apie sirgalių elgesį, kuriose labiausiai mane nustebino ne tai, kad buvo smerkiami ar ginami rusai, ne tai, kad buvo prisiminta abejotina anglų sirgalių šlovė, bet tai, kaip abejingai lietuviški internetai aptarinėjo anglo sirgaliaus žūtį ir būrį sužeistų.
  O juk nepameluosiu pasakęs, kad Londoniškės yra antra mūsų sostinė! Nustebinau? Gal pamiršote, kad milijonas, daugiau nei ketvirtadalis lietuvių gyvena užsienyje? Taigi Londone turbūt daugiau lietuvių nei Vilniuje! Bet kelinta šalis pagal užsienio prekybos apimtis su Lietuva yra Britanija? Penkta? Aštunta? Kodėl?!
  Minimum kas šeštas lietuvių vaikas gimsta Anglijoje, bet priminkit man, kiek mokytojų nusiuntė ten mūsų valstybė? Ką? Kalabibiškių pradinė su jos pusantro mokinio juk svarbiau?
Kaip nutiko taip, kad beveik ketvirtis mūsų gyvena Britijoje, o mes lig šiol nesuvokiame, kad Britanijos draugas - mūsų draugas. Kad kas gerai Britanijai - gerai ir Lietuvai. Ir nieko nepadarėme kad būtų ir atvirkščiai.
  Kurių galų mūsų šalyje palaimingai miega socialinės apsaugos ir darbo ministerija? Juk vistiek ji nieko nesaugo ir darbo nedalina. Išvaikyt po velnių! Vietoj jos palikt pašalpų dalybos departamentą prie finansų ministro. Ir tą mažą. Nes mūsų vis mažiau, tai ir pašalpų didėjimo tikėtis neverta.
  Tuo tarpu reiktų pagalvot, jei ne apie departamentą, tai bent apie išeivijos skyrių prie URM. Kurio viena iš užduočių būtų santykiai su šalimis, kurios mums ypač svarbios. Nebent jums nesvarbu kaip gyvena jūsų artimieji ir kaimynai. Nebent jūs tokių neturite.
  Ir dar, už poros dienų britai balsuos dėl brexit. Nesugebėjome sukurti ypatingų santykių su šia šalimi kai sąlygos buvo tam palankesnės. Galime bent dabar tai pamėginti padaryti. Jei nubalsuotų leave - nuostabi proga tapti pirmąja šalimi ES, kuri savo diasporos ir tiesioginių sutarčių padedama taptų bent jau lygia šalimi su Britų Sandraugos narėmis. Jei nubalsuotų remain - tai dar svarbiau.

  Juokinga, bet tiek vidaus, tiek užsienio politikoje mūsų šalis vis dar be krypties. Paskaitai kokių kocervų "planą Lietuvai", o ten vienintelė mintis: "mes stengsimės". Da fuck jūs stengsitės, jei net  neturite idėjos kur link!
  O tuo tarpu tereikia tiek nedaug, ginti savo interesą ir mylėt artimą savo.

  Ir dar manęs, kad būtų kas pirštu prikišamai parodytų kas artimas ir kur mūsų bendras interesas.

2015 m. balandžio 4 d., šeštadienis

Dievas mirė. Arba paprasto teksto suvokimo užkaboriai.

   Profesorius Preobraženskis kadaise paklausė Šarikovo: "Ką skaitai?". "Ai, Engelso ir Kautskio susirašinėjimą". "Ir kaip?" - susidomėjo profesorius. "Netutinku" - atšovė Šarikovas. "Su kuo nesutinki?" "Su abiem jais nesutinku" - padėjo tašką diskusijai Šarikovas.

   Sovietinėje mokykloje mokytojai mėgdavo užduoti klausimus, pvz.: "Apie ką galvojo Puškinas rašydamas Eugenijų Oneginą?" Ir vargšai mokinukai iš kailio nėrėsi fantazuodami apie ką poetas galėjo galvoti.
Tačiau teisingas atsakymas yra: "Paklauskite pas Puškiną!". Nors retam užteko drąsos taip atsakyti.

   Skaito žmonės Nyčę. Patriarchalinis miesčionis frazę "Kai eini pas moteris, nepamiršk botago", suvokia per savo patriarchalinę prizmę, kaip tiesioginę nuorodą opresijai.
   Froido mokinys arba feministas čia įžiūrėtų aliuziją į mazochizmą ir sex'o žaisliukus.
   Asketas - siūlymą tvardyti aistras.

   Pats Nyčė rašo: "Šiandien tiek daug žinotojų priviso, bet ar bent vienas jų žino, kas jam tą žinią atneš?"

   Tai va. Nefantazuokit. Kilus neaiškumui, ar perdėtam paviršutiškam aiškumui, paprasčiausia yra kreiptis į autorių.

2014 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Važiuok!

Šis  įrašas iš esmės yra skirtas ekodurniams šviesti. Pirmiausia noriu pasakyti, kad jūs, ponai, painiojate Skandinaviją ir kitus Vakarus su Vietnamu ar Bangladešu. Niekas Vakaruose nevažiuoja dviračiu toliau poros kilometrų. Važiuoja juo ne todėl, kad nėra kitos galimybės nuvykti, bet todėl kad lengviau ir greičiau nei pėsčiomis. Visi didesni atstumai dviračiu važiuojami savo malonumui. Ir daro tai tik tie, kurie laiko požiūriu gali sau tai leisti. Viena pagrindinių plataus dviračių naudojimo sąlygų yra gerai išvystytas miesto viešasis transportas. Ypač plačiai dviračiai naudojami ten kur yra metro. Bet ir tuo atveju, pensininkai, pavieniai vaikai, invalidai, mamos su mažais vaikais ir didžioji dalis dirbančių vyrų dviračiais nesinaudoja. Vieni negali fiziškai, kitiem tai būtų diskomfortas. Niekas, o niekas Vakaruose nedaroma gyvenimui apsunkinti ir nebandykit aiškinti atvirkščiai. Suprantu jūsų hipsterišką užsidegimą, bet kodėl bandote savo zajobus poreikius primesti keliariopai skaitlingesnei visuomenės daliai?
Dviratis nėra alternatyva viešajam transportui, tai alternatyva kelionei pėsčiomis. Ne alternatyva tai ir automobiliui - ne tie atstumai, ne tas komfortas - ypač žiemą. Ir svarbiausia, dviratis visų pirma vienišių pasirinkimas. Šeimos žmogui visiškai nepriimtinas.