2012 m. gruodžio 4 d., antradienis

Anabazis

    Jei skaitėte T. A. Rudoko "Autodafe", tai ten buvo toks herojus Anabazis. Šį kart apie jį.

   Tuo metu stojau į VISIukus, Anabazis buvo jau po trečio kurso, susiveikė 7 B, kad neit į Kacapstano kariuomenę ir linksmai sau stūmė dieneles. Mokytis nebenorėjo, tad nusprendė dirbt, bo pinigų gi visiem reikia. Bet kas tokį su nebaigtu aukštuoju ir diagnoze priims?
 Na kaip kas? Ogi mokytojų tobulinimosi institutas. Kuriam vadovavo kadais garsi paralitikė Kazimiera Danutė P. Ir tapo Anabazis garažų viršininku. Ar jis darbe ką nors doro veikė - nepasakysiu. Bet buvo kartą tokia istorija:
 Atvežė kolūkio pirmininkas žmoną ir dukterėčią į mokytojų kursus. Ne šiaip atvežė, bet pats asmeniškai tokį sukiužusį KAVZ autobusiuką atvairavo*. Net nežinau ar atvairavo, gal porą asilų pasikinkęs atvadeliojo. Mat buvo tai puvinys ir kiužena kaip reta. Tai štai, išlipa pirmininkas iš supuvusio fanerinio grabo, iškelia iš jo savo brangiąsias, paleidžia jas ganytis į miestą, o pats kiūtina su vyrais prie garažų parūkyti.
 Rūko sau, blevyzgoja niekus, vyrai iš jo autobusiuko šiferiu palopytu stogu šaiposi, o kiemo gale įžūliai puikuojasi naujas instituto LIAZ - irgi autobusas. Kaip ten buvo, kaip nebuvo - krito tas LIAZ'as pirmininkui į akį. Susirado kolchozo vadas garažų vadą ir sako:
 - Ponas Anabazi, man labai tiktų jūsų kieme besimėtantis naujas griozdas. Mainais duočiau seną, bet dar tvirtą (WTF??? :D), visus maištavusios Čekoslovakojos kelius išmaišiusį, ištikimą kaip vergas ir dailiai baltarusiškai mėlynai baltą autobusėlį. Ką manot?
Tyli Anabazis.
- Pridėčiau dar trys šimtus rublių iš kolūkio kasos.
Anabazis raukosi ir krapšto galvą.
 - Ir dar magaryčių Astorijoje bus!

Štai prieš paskutinį atgumentą Anabazis ir neatsilaikė. Mačiau kaip į Astoriją ėjo. Anabazis ta proga visus sutiktus pažįstamus už kompaniją kvietė. O ką? Ne biednas kolchozas pasitaikė. Mačiau kaip pirmininkas naująjį LIAZĄ išvairavo iš Rotušės aikštės. Nežinau ar namus pasiekė, bet kadangi pirmininkienė jam akis dantų krapštukais ramstė, tai gal pasiekė. Anabazį įsodinom į taksą ir pasakę adresą nusiuntėm namo...
 Patys patraukėm į Bačką pratęst. Bet, kur buvęs, kur nebuvęs Anabazis įsirita į Bačką, užsisako dvi taures konjako, nugeria nuo vienos gurkšnelį, knapt į kitą, išverčia abi ir miega konjako baloj snukį įmerkęs.
 Mes jį vėl ant rankų nunešam į taksą, sumokam taksistui, pasakom adresą ir liepiam įduot žmonai arba motinai į rankas.
 Bet pakeliui Anabazis pabunda ir liepia važiuot atgal. Tad nepraėjus nė pusvalandžiui Anabazis vėl miega naujo konjako baloj...

 Aš čia apie ką? T. A. Rudokas savo knygoje pavaizdavo Anabazį kaip kokį psichą. O iš ties buvo tai žmogus kaip visi - tuomet.


*Apie tai nesenai Rokiškis rašė

2012 m. spalio 5 d., penktadienis

La Vanguardia

  Paskutinės rugsėjo dienos Katalonijoje, mes su brangiaja sėdime Barsos aikštėje ir gurkšnojame šaltą Estrella. Formaliai, Ispanijoje jau kuris laikas viešai gerti alkoholį uždrausta, bet štai šalia katalonai alumi gaivinas, tai mums, dviem prakaitu permirkusiems ir kojas iki pūslių nutrynusiems šiauriečiams, juolab nepapasakosi.
 Tai štai: šaltas alus, puiki diena, nuostabus miestas. Žiū, ir laikraštis ant suoliuko šalimais guli. Toks visas naujas, spautuvės dažais kvepiantis - pavartom? OK - La Vanguardia. Na ką? Bankai, ES, blogi vokiečiai ir pan. Pasidalinam lapus, o jų daug (storas, solidus laikraštis, ar nebus popieriaus kiekis spaudoje viena iš ekonominės krizės priežasčių?). Viename iš paskutinių puslapių brangioji randa sudoku. Ne vieną, visus tris. Paprastą, sudėtingą ir neišsprendžiamą. Ilsimės, gurkšnojam alutį, sudoku sprendžiam. Išsprendus pirmąjį, aš pavargau nuo neįprastos protinės įtampos ir nusprendžiau pasidairyti po likusius laikraščio lapus, ko nors apie Katalonijos nepriklausomybę. Dėbt, į titulinį puslapį, o čia rytdienos data! Nu bliam, galvoju, pažanga kolūkyje, dar tik pora valandų popiet, o jau rytdienos laikraštis. Bet palaukit, jei taip, tai aš ką, datas supainiojau? Vėl į lėktuvą pavėluosim? Net užkaitau visas! Žvilgt į mobiliąką, tikrai rytdienos laikraštis! Bet juk taip nebūna!
  Nepanikuok! Sako mano meilė, į datą pažiūrėk! Ir tikrai, diena - rytojus, bet mėnesis birželio... Bet toks naujas, dažais kvepiantis ir rimtas - sudėtingiausio sudoku net mano protingoji moteris neįveikė. Tai va, La Vanguardia, vansi...

                                                                                

2012 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Medijų galia ir kvailybė

  Ar jau visi girdėjote apie samdytų švedų piarščikų esą virš Baltarusijos išbarstytus meškučius? Ne? Tai štai prašom meškučiai ir štai kur jie (žr parašą po antraja nuotrauka) -  Lietuvoje.
O čia štai  Batkos grasinimai.
Adekvati reakcija buvo R. Juknevičienės.
Bet Batka savo šalyje tiek įsuko propagandos mašiną, kad vietos (Baltarusijos) politologas ateities vaizdus jau piešia taip:

Вообще, фэйл консерваторов получается полноценным: во внутренней политике, с атомной электростанцией. Теперь еще и, похоже, полноценный внешнеполитический конфликт. Сценарий по максимуму этого конфликта, если, не дай Бог, конфликт будет глубляться, в общем, понятен:
- перенаправление значительной части грузов с Клайпеды на порты Латвии, России, Украины.
- Проблемы с транзитом грузов и людей через Беларусь для значительной части идущих из Литвы и в Литву грузов.
- Рост цен на энергию, которая поступает в Литву через Беларусь.
- Очень заметный рост цен на топливо в Литве или обвал цен и обвал Мажейкяйского НПЗ.

На второй фазе: подключение к кризису России, особенно ближе к отопительному сезону. По максимуму в этом случае:
- полное прекращение поставок энергии в Литву или очень резкий рост цен на нее, сопоставимый с прекращением поставок.
- Резкий рост цен на нефть для Мажейкяйского НПЗ и обвал этого завода. Резкий рост цен внутри Литвы на топливо (или мгновенный захват всего рынка топлива в Литве белорусскими производителями).
- Очень резкий рост цен на газ.
Потом и параллельно - вторая волна европейского кризиса.

В конечном счете, все договорятся. Но в итоге:
- проект ВАЭС вряд ли сохранится.
- Эммиграция резко усилится.
  -Экономические потери будут очень заметными. Особенно во время отопительного сезона.
- Политическая ситуация станет очень нестабильной. Предвыборная президентская компания будет весьма непростой.

Telieka priminti, kad seniau ilgai laužęsis Batka dabar jau mielai sutinka steigti bendrą su Rusija ginkluotųjų pajėgų štabą ir valdymo centrą. Ir kam tai naudinga? Kas pasamdė švedus? A?

 Bet lietuviškų medijų kvailiams labai patinka žaisti suvaikėjusio diktatoriaus žaidimėlius. Tuo pačiu padedant jam motyvuoti represijas, kurių šis imasi savo šalyje. Ir nors visas šis projektas yra medijose, nė vieno fakto, išskyrus pačių švedų įvykdžiusių akciją pareiškimo, nepateikia net baltarusiai, bet nesu tikras kad  mūsų prezidentė adekvačiai reaguos matant kokias nesamones rašinėja net paprastai protingas R. Bagdonas.
Juk 
kalba ne apie kinkų drebinimą. Kalba apie tai, kad iš tiesų nieko neįvyko (sienos pažeidimo), bet Lukašenka elgiasi tarsi įvykę būtų ir bando tuo pasinaudoti nukreipdamas savo represijas prieš kitaminčius. Beigi dar drįsta grasinti mums. Ar būtina užsitrolinti kartu su kaimyninės šalies diktatoriumi? Jei priimsime jo žaidimo taisykles, kuo mes būsime?


        

2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Izraelio kinas. Filmas "Rytų vėjas".

        Lauke tvoskia tropiniai karščiai ir matyt todėl kino teatras Skalvija, atsižvelgdamas į aktualijas, pažindina mus su Izraelio kinu - ARTscape Izraelis. Pirmasis šiandien rodytas filmas - Danielio Wachsmanno drama „Rytų vėjas“ (Hamsin, 1982) vyksta Karlo May'aus paradigmos rėmuose: gerieji laukiniai indėnai (palestiniečiai) saistomi įsipareigojimų genčiai ir (ar) protėvių dvasioms (?) ir blogieji kaubojai (žydai izraelitai). Pastarieji jau dabar naudojasi "indėnų" žeme ją niekšingai nuomuodamiesi. Bet maža to, kažkur už kadro egzistuoja kariuomenė (suprask žydų), kuri gali tiesiog ateiti ir atimti žemę. Veiksmas vyksta mažame gyvulių augintojų kaimelyje, tad jei ne žydiški ir arabiški vardai - pamanytum Argentinoje. Kitaip tariant, tai romantinis vesternas "pažadėtoje žemėje". Samdinys Haledas dirba naujakuriui Gedalijai, bet ne vien dirba, o dar ir kadrina jo iš miesto grįžusią seserį Havą. Gedalija nori nusipirkti žemę, kurią nuomoja iš "kilnaus laukinio" Asado, mat kitaip ją atims kariuomenė. Tačiau Asado genties buduliai griebiasi teroro ir nugali. Tiesa, nežinia ką. Žemės naujakuriui įbauginti arabai neparduoda. Ne tik neparduoda, bet atsisako ir toliau nuomoti...
 Naujakurys Gedalija - toks "Old Shuterhand'as - indėnų draugas" lieka be žemės. Jo samdinys, gal ir meilužis - "Vinetu" -Haledas pabėga, bet vėliau grįžta ir suvilioja Havą.
Viskas žlunga. Old Shuterhandas - Gedalija nepuola į apmąstymus, seserį suviliojusį Haledą (savo buvusį meilužį?) užsiundo buliumi. Haledas žūna. Teisybė triumfuoja.
                                         The END

2012 m. birželio 19 d., antradienis

Geri laikai

   Šie metai puikūs. Tikrai. Gal kiek per daug dirbu. Gal kiek per mažai gaunu. Bet viskas tik į gerą. Aš kažko noriu. Reiškia galiu kažko tikėtis. Manau čia esmė. Yra manančių kitaip. Jų valia.
O taip, daugybė dalykų užknisa. Ypač tai, kad visi kažko nori iš manęs. Turbūt esu per mažai mizantropiškas. My bad.
Nieko nepadarysi, anot Vonneguto. Nebent tai, ką gali padaryti pats - čia aš taip sakau. O saulė gražiai šviečia ir kartais net šildo. Žolė žaliuoja, net kompas, tfu, tfu jau gerą mėnesį nestreikuoja.
Na, ko reikia žmogui? Namo, mašinos, jachtos? Kad ne. Viską ir išsinuomot galima. Pakaktų gerų pajamų. Va ko išties reikia, tai vidinio komforto. Mylėti ir būti mylimam. Dirbti tai, kame matai prasmę ir nedaryti beprasmiškų darbų. Kai kuriem dar reikia būti išgirstiems. Kalbėkit! Klausau jūsų. Manęs galite ir neklausyti. Tam tikra prasme laimingas žmogus yra ruskai sakant "samodostatočnyj" - sau pakankamas.
Nesu visai laimingas. Bet negi ką dėl to kaltinsi? Viską lemia pasirinkimas. Momentas. Prioritetai. Ar turite tokių?
O dar yra muzika. Ar galite be jos? Aš ne. Be alaus galiu. Be kelnių. Be rusiškų dujų. O be muzikos blogai. Tiesa, be interneto irgi. Bet pastarasis teiginys offtopic. Ne apie jūzerius čia, ne apie lūzerius irgi. Galų gale, anot Kafkos: "skaitytojų klasė atgyveno, šiuolaikinis europietis yra rašytojas, o veik kiekvienas gatvės dialogas - puiki literatūra". Maždaug taip.
O bus vis geriau ir geriau.
Net jei graikai neišlėks iš eurozonos ir vokiečiams liks daug mažiau pinigų Lietuvai. Net jei  rinkimus Amerikoje laimės Romney ir naftos kainos vėl augs kaip ant mielių*. Net jei rusam pavyks nuverst Putino režimą ir ta šalis strimgalviais nudardės į ekonominę prarają, nusitempdama iš paskos visą NVS. Lietuvoje vis vien bus geriau. Nes yra geriau. Nes gerai ar blogai, sprendžiam mes patys. O mes juk galim ką nors nuspręsti. Nors tiek nedaug. Nors kartą. Ar vėl lauksim kol kas iš šalies patars?
Čin, čin! Skål! Ir ha det bra, pažodžiui...**


* Niekšas prižadėjo karą. O taip vyliaus, kad tą amebą Baracką pakeis koks labiau adekvatus vyrutis.

** Norskai: "Viso gero", pažod. "turėk gerai".

2012 m. birželio 12 d., antradienis

Šlapinimosi mitas

Skandinavija, tai kraštas, kuriam nesu abejingas. Į jos šalis mums nuolat siūloma lygiuotis ir tam veik visada galima pritarti. Nepaisant to, įvairūs tų kraštų reiškiniai dažnai pateikiami kažkokiame mitologiniame kontekste.
Štai Delfis, per Blogeris Zeppelinus man apreiškė, kad "Švedijoje kairieji siūlo vyrams šlapintis atsisėdus", pasirodo tai pasiūlė "Sormlando miesto savivaldos kairieji". Ir čia mes matome išsyk kelias nesamones:
Pirma, Sormlando miesto nėra. Yra regionas piečiau Stokholmo. Lygiai kaip Lietuvoje nėra Dainavos miesto. O štai čia apie tą kraštą rašoma angliškai.
Antra, jie agituoja už tai jau ne pirmą dešimtmetį, nepastebėjau kad būtų ką suagitavę.
Taip jau sutapo, kad vos prieš porą dienų teko lankytis Stokholme ir Skavstoj prie Nykopingo į kurią skraidina Runkelair. Tai štai, Skavstos oro uoste tualetas išties bendras ir jame pisuarų nėra. Gal kas ir tikėjos didesnės švaros, bet vargiai mūsų tautiečiai susilaikys neapmyžę lentos. Tad čia daugiau nepatogumas moterims, ypač kad išlindus iš kabinos nėra galimybės intymiai ką apsitvarkyti. Pinigų be abejo sutaupė - vienas tualetas vietoje dviejų. Nesvarbu ką sako propaganda ar kuo tai teisinama. Svarbu faktai. O socialinė inžinerija nedėkingas reikalas - žmonijos vienu ypu neperauklėsi. Nors žinoma pakabinti lentelę galima.


Pačiame Stokholme išvis nėra viešųjų tualetų moterims. Yra tokios metalinės metro pločio būdelės ant kurių vienos sienos myžama, smirdi jos iš tolo, tad su niekuo nesupainiosi. Jei moteriškę labai prispyrė ir iki tualeto esančio muziejuje ar kavinėje nebenubėga, gali bandyti pasinaudoti ta sovietinį plakatų stulpą primenančia geležine dėže. Bet būkite atsargios, jei netyčia betūpdamos neišlaikysite lygsvaros, atsiremti galite tik į purviną ir prasmirdusią numyžtą sieną. Pabaigai pastebėsiu, kad šlapintis teks tiesiog ant grindų. Tai žinoma nereiškia, kad Stokholme ar Švedijoje trūksta viešųjų tualetų. Jei norite gero, švaraus ir tvarkingo tualeto - eikite į muziejų, ten net specialių įtaisų invalidams rasite.
Tai štai, netikėkite mitais, ypač tais kurie kuriami Lietuvoje.

P. S. Būčiau įdėjęs daugiau iliustracijų, bet nesusikalbu su blogu, visas kažko į viršų sukelia.

2012 m. gegužės 7 d., pirmadienis

Tautiškumas

Taip nutiko kad šiandien perskaičiau tekstą, kuriame visiems jums žinomas Rokiškis rašo apie tautinius lietuvių bruožus, bet kai kurių tiesiog nemato ar pastebėti nenori. Štai todėl nusprendžiau ir aš parašyti šį tą apie tautiškumą.
 Trivialu, bet kaip man patinkantį lietuvių tautinį bruožą, norėčiau paminėti saikingumą. Kuris yra smetoniškų inteligentų diegtas. Sakoma, iš lietuviško kaimo kilęs paprotys, šiandien beveik jau ir nunykstantis. Pavyzdžiui: vengti ryškių nederančių spalvų ar mieliau puoštis sidabru nei auksu. Bet pasireiškia tai tik papuošaluose ir stiliuje. Ogi naujalietuviai, kaip jokio stiliaus neturintys, visai teisėtai angluose vadinami "fuckig polish". Nes ką dar gali manyti žvelgdamas į pagert, pasimušt, rėdytis treningais ir plikai skusti galvas mėgstančius piliečius?                                 
Lietuvišku hobiu galima būtų pavadinti sodininkystę ir daržininkystę. Net tokios galimybės iš esmės neturint, lietuvaitės įsigudrina trijose kvadratinėse pėdose tarp betono ir plieno užveisti gėlių darželį. Tomis pastangomis nemenkai stebindamos kaimynus, airius tarkim.
Nemenką vietą lietuvio gyvenime užima automobilis - dažnam jis gerokai svarbesnis nei nuosavi namai. T. y. namas ar butas gali būt sukrypęs ir nutriušęs, bet auto - naujas, prabangus ir blizgantis. Ir kaltas čia ne trivialus mačistinis polėkis, bet tautinė "bernelio ant balto žirgelio" tradicija įaugusi į kraują kartu su liaudies dainomis.
Visgi labiausiai užknisantys lietuvių bruožai yra smegenkrušystė ir savinieka. Šieji du, sakyčiau, yra būdingi visai posovietinei erdvei, betgi lietuvių tarpe itin ryškūs. Niekur o niekur nesusidūriau su faktu, kad man visai nė nepažįstamas žmogus galėtų pulti siūlyti į snukį dėl požiūrio į Kubilių, į tai "ko nori mergaitė" ar pan. Tai galima būtų pavadinti "neadekvačiomis pastangomis" dedamomis tam, kad visi galvotų taip pat kaip pastangas dedantis. Labiau šiame nuprotėjime pažengę tik rusai, turkai ir arabai (bent mano akimis žiūrint). Smegenkrušystės šaknų galima būtų ieškoti pagoniškame užsispyrime nesikrikštyti. Bet labiau tikėtina, kad tai šimtmečių gyvenimo greta gausios žydų bendruomenės pasekmė. Kažkuria prasme tai - religinio fanatizmo atmaina.
Jei apie savinieką, tai Lietuvoje galima būtų pradėti dalinti "Oskarą" už tai kas labiau ir skandalingiau per kokias nors medijas išsityčios. Jei  ne iš visos Lietuvos, tai bent iš jos runkelių ar varguolių. Ir  beveik kas antras kandidatas į tokį apdovanojimą būtinai savo purvo srauto adresatą įvardys kaip "mes". Na, taip, labai tautiška, tik Jūs ne Mes. Ir ačiū Dievui.
Ir jau visai tautinis briedas yra apie Vienybę. Vienybę, vardan kurios, suprask, bet kokius tikslus ar idealus dera aukoti.
Sakysite trumpas ir neišsamus tekstas? Tuomet eikite pagal aukščiau esančią nuorodą pas Rokiškį ir skaitykite ten. Jis tikrai turi daugiau laiko ir noro tekstokūrai.

2012 m. balandžio 13 d., penktadienis

Aš myliu šitą šalį

 Myliu jos laukus, klonius ir kelius, kurie per juos driekiasi. Ne, ne todėl, kad čia reikia mokėti didžiausią Europos sajungoje akcizą už kurą. Ne todėl, kad mūsų kelininkams metai po metų žiema ateina netikėtai, o sniegas pradedamas valyti ne anksčiau, nei pats savaime pradeda tirpti. Ne todėl, kad duobės atsiranda po žiemos, bet lopyti pradedamos tik vėlyvą rudenį. Gerai jei rudenį, dažniau tiesiog pastatomas kelio ženklas "duobės". Ne todėl, kad visi šuliniai gatvėse įrengti dešimčia centimetrų per aukštai arba penkiolika centimetrų per žemai, todėl manevruodamas tarp tų duobių ir kauburių rizikuoji sukelti avariją. Ne todėl, kad norint persirikiuoti, parodžius posūkio signalą kita eile važiuojantis tyčia padidina greitį, kad tau tai nepavyktų. Ne todėl, kad mano kieme geriausiose vietose stovi ir jau keleri metai niekur nejuda penketas "grabų" ir nėra jokių būdų imtis prieš juos sankcijų. Tuo tarpu kasdien važinėjantys priversti statyti mašinas ant šaligatvių ar žolės. Visų blogiausia tai, kad mano kaimynai perdėtai kultūringi ir niekam nešauna į galvą pradurti ratą ar išdaužti stiklą kuriam grabui. Myliu šią šalį ne todėl, kad mūsų policija stabdo mus ant tiltų, viadukų, tuneliuose ir greitkeliuose. Ir jei neranda prie ko prikibti, bando išrašyti baudą už sustojimą neleistinoje vietoje ir avarinės situacijos sudarymą (jei nesustosi, garantuotai gausi baudą už nepaklusimą pareigūnams). Ne todėl, kad tiesioje plento atkarpoje, vidury laukų, kur  nėra nei sankryžos, nei užuominos į galimas kliūtis, stovi greičio apribojimo iki 50 km/h ženklas*. Nes prieš trisdešimt metų šalia plento buvo troba, kurioje gyvenantis šlubas kolūkio pirmininko svainis dukart per parą klibinkščiuodamas gindavo karvę į kitoje plento pusėje ęsančią ganyklą. Ir net ne todėl, kad pėstieji užsirišti bato raištelio sustoja tik viduryje perėjos ir tik pamatę, kad bent penki automobiliai laukia, kada maloningasis ponas teiksis pasiekti kitą gatvės pusę. Ne todėl, kad pilantis kurą kolonėlėje keturis kart iš dešimties vietoj penkiasdešimt litrų tau įpils tik keturiasdešimt penkis.
 Aš myliu  automobilius ir labai mėgstu vairuoti. Kas kitam yra vargo būtinybė, man yra malonumas. Ir dar aš mėgstu keliauti. Keliauti po gimtają Lietuvą automobiliu. Net pripažinsiu, kad keliai Skandinavijoje siauresni, o Lenkijoje keliai tai tik oficialus titulas, nieko bendro su "transporto arterijom" tie kliūčių ruožai neturi. Bet ne dėl aprašytų dalykų myliu Lietuvą. Turiu tam ir geresnių, ir net labai asmeniškų priežasčių...
 P. S. Laukite tęsinio :)

* Kartais ir iki 30 km/h.

2012 m. balandžio 8 d., sekmadienis

Emigracija

 Kadaise senovės Romoje jaunuoliams prieš pradedant politiko karjerą reikėdavo įgyti patirties kariaujant svečiose šalyse. Kitas žingsnis būdavo provincijos valdymas arba dalyvavimas ją administruojant. Gerose šeimose tai buvo tiesiog privalu. Šitaip jaunimas, prieš pradėdami ko nors siekti Romoje, ne vienerius metus praleisdavo užsieniuose. Kur įgydavo patirties , lėšų karjerai vystyti ir svarbiausia – motyvacijos kažko siekti namuose. Taip, būdavo ir tokių, kurie niekada namo nebegrįždavo, garbė ir jiems – jie nešė į tolimas šalis Romos kalbą ir kultūrą. Ir štai kas keisčiausia, kol ši tradicija buvo gaji, Roma klestėjo ir augo. Bet vieną dieną atėjo laikai, kai jauni vyrai geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo tarnauti kariuomenėn, geriau leido sočias dienas giminės dvare, nei vykdavo į tolimas ir keistas šalis. Šie pokyčiai buvo tik dalis bendros vertybių kaitos, bet jų pasekoje Romos imperija žlugo. Labai panašios priežastys pražudė ATR (abiejų tautų respubliką). Dar prisidėjo nenoras mokėti mokesčius ir samdinių kariuomenė*. Bet izoliacionizmo tendencijos buvo pabaigos pradžia.
 Pasakysite ką tai turi bendro su šiandienine Lietuva, juk ATR ir Roma buvo kuriamos pirmiausia ginklu? Na ką, kiti laikai – kiti metodai. Bet faktas kaip blynas – emigracija yra gėris, kurio mes šiandien dar nesugebame įvertinti, tačiau jis duos labai daug dividendų ateityje.
 Šiandien daug kas verkia dėl to, kad štai, valstybė duoda išsilavinimą savo piliečiams, investuoja tuo būdu į juos pinigus, o jie išvyksta ir kuria gerbūvį svetur neatnešdami valstybei naudos. Bet mieli ponai, susipraskite pagaliau, ne žmogus turi būti būti valstybės tarnas, bet valstybė reikalinga tik tam kad padėti žmogui. Nieko verta ji jei to nedaro. Jei emigrantas susikuria gerbūvį užsienyje, tai dar visai nereiškia kad "jis prarastas Lietuvai". Nevardinsiu čia daugybės, paminėsiu tik vieną, visiems žinomą, tai – Arvydas Sabonis. Šis žmogus savo įgūdžius, kurie leido jam kažką gyvenime pasiekti, suformavo dar Lietuvoje, bet daugiausia pasiekė Amerikoje, o gyvena dabar Ispanijoje. Paklauskite savęs, jūs tikrai manote kad Lietuva jį prarado? Kažkas gal ginčysis: "na tai čia Sabonis, o kaip tie tūkstančiai Pilypų iš Kanapiškių, kurie plauna indus Londone ar grindis Korke? Bet mielieji, iš ko darote išvadą, kad likę Kanapiškėse jie būtų tapę filosofijos profesoriais? Juk jais prieš išvykdami nebuvo, jų broliai ir seserys, kurie liko namuose, irgi tais profesoriais netapo. Galų gale kiek reikia profesorių? Dešimt, na šimto. O štai valytojų ar indų plovėjų reikia tūkstančių, nesvarbu Lietuvoje ar kur kitur. Tad jei žmogus išvykęs svetur rado savo "ekologinę nišą" – valio! Jei nerado ir grįžo – sveikas parvykęs! Jei rado, bet vistiek grįžo - šaunuolis, teliko įrodyti kad ir namie esi reikalingas. Juk kaip benorėtume svaičioti apie moralę, darbo rinkoje vyksta tas pat kas ir prekių rinkoje, o nepaklausios, niekam nereikalingos prekės sukelia perprodukcijos krizę. Nuo 2007 – ųjų iš Lietuvos išvyko apie 130 000 žmonių, nepaisant to ir visą pastarąjį laikotarpį siautusios giliausios krizės, šiandien turime ne mažesnį, gal net jau ir didesnį BVP nei "sočiaisiais 2007 – aisiais". Kitaip tariant, vidutinis lietuvio gerbūvis išaugo, o statistika niekaip nepagrindžia tiesioginės bendro (visuotinio) gerbūvio priklausomybės nuo gyventojų šalyje kiekio**. Jei taip būtų, tuomet turtingiausia pasaulio šalis būtų Bangladešas, nes tai yra tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. Ačiū dievui, kad Lietuva nėra Bangladešas, kad ir kaip to norėtų visokie socializmo – skurdo apologetai!
 Noriu pateikti susijusį pavyzdį: kadaise visi mongolai buvo lygūs, tačiau skurdžiai. Prie Čingis – Chano mongolai tapo turtingi, tačiau lygybės neliko. Buvo toks Čingis'o (Temujino) pusbrolis, kuris jau tada sirgo komunistine karštlige (nors nė pavadinimo dar niekas tokio nežinojo), jis bandė kovoti su Temujino atneštomis permainomis, pralaimėjo, pabėgo į Japoniją, kur buvo nužudytas. Gal kuris esate girdėjęs šio iškilaus lygiavos, skurdo ir namisėdystės šalininko vardą? Ne? Aš irgi neatsimenu nepažvelgęs į knygą, o išgūglinti kaži ar pavyktų. Ir net nebandysiu, vargu ar verta. Tiesa, jo žudikas Argun'as "bagadur'as" labiau žinomas, chi chi...
 Kinams, indams ir vakarams Čingis – Chano vardas kėlė siaubą, bet kas ginčysis, kad būtent jis mongolams atnešė klestėjimą?
 Niekas nesikartoja nuoseklia tvarka, bet kas mūsų nenužudo, tas daro mus stipresniais. Dar niekada istorjijoje jokiai tautai ekspansija nepakenkė. Taip, imperijos sendamos išsigimsta, bet istorija joms dažniausiai duoda bent porą šimtų metų klestėjimo. Jas sukūrusios tautos tikrai neverkia dienų, kada tos imperijos augo ir klestėjo. Lietuva dar nėra imperija, bet tai kas vyksta, sudaro prielaidas ja tapti, gal ne Romos tipo, gal  greičiau venecijietiška, ar British Comonwealth pobūdžio, bet ateities Lietuva turi potencialą tapti imperija*** ar bent pasaulinės reikšmės šalimi, ne vien niekam nežinomu ir neįdomiu užkampiu. Šį potencialą suteikia šiandienos emigracija. Tad neskubėkite verkti...



* Be minėtų priežasčių, abi imperijas galiausiai pribaigė pilietybės dalijimas kam papuola.
** Čia marksizmas akivaizdžiai feilina: kiekybė į kokybę neperauga.
*** Žodis imperija čia pavartotas tik dėl patogumo, tai kas gimsta vardo dar neturi.

2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Bedarbio atmintinė 2012

 Darbas būna dviejų rūšių: mėgiamas, arba toks kokį sugebi gauti. Ir vienu, ir kitu atveju dirbti kartais tenka. Žinia, geriau dirbi mažiau ir uždirbti daugiau. Bet dažniausiai esi priverstas tiesiog dirbti. Ši mintis visai mūsų neguodžia, nors ir sako kad: "darbas ugdo asmenybę", padeda jai "to bild it self", bet akivaizdu kad tai yra atvirkštinė pasekmė. T. y. geresniais ar konkurencingesniais tampame norėdami išvengti buko darbo. Todėl tada kai galime - svajojame: ką gi veiksime kai galėsime sau leisti nedirbti. Daugumos mūsų svajonės apsiriboja atostogomis ir kelionėmis. Dar kiti, kurtų menus ar ką nors kolekcionuotų. Jei galėčiau sau leisti nedirbti, pasistengčiau pakeisti procesą. Mokymosi procesą. Ir čia jums padės valstybė.
 Mūsų šalis nuostabi. Ne tai kad absoliučiai, bet žmogum čia rūpinamasi. Ypač jei jūs netekote darbo.  Štai pavyzdžiui užsiregistruoti Vilniaus darbo biržoje vieni niekai - tereikia ateiti valandą prieš biržos atidarymą, užsiimti eilę ir pusvalandį prieš biržą uždarant, tikėtina, būsite priimtas pavargusios pareigūnės, kuri lieps jums užpildyti kalną niekam neįdomių anketų, o kelios minutės po biržos darbo laiko pabaigos gal net tapsite legaliai ofiicialiu bedarbiu. Seniau džiaugsmas čia ir baigdavosi. Bet nuo 2012 m. sausio pirmos, net jei iš buvusios darbovietės išėjote savo noru, po to, kai jums vos keturis mėnesius nemokėjo atlyginimo (kurį pavyko šiaip ne taip išsireikalaut pagrasinus darbo inspekcija ir tėškus pareiškimą ant stalo) jūs išsyk galite kreiptis socialinės pašalpos. Ir jei jūs neturite šeimos narių, kurių pajamas padalinus vienam šeimos nariui tenka daugiau nei aštuoni šimtai litų, ar automobilio įkainoto virš 10 K litų ir negaunate jokių kitų pajamų bei nemeluojate apie tai, praėjus vos pusantro mėnesio dosnioji savivaldybė nuspręs kad esate remtinas asmuo. Ir nepraėjus nė trims mėnesiams gausite savo išsvajotają pašalpą*: net po tris šimtus penkiasdešimt litų į mėnesį už visą laiką nuo prašymo įteikimo dienos. Vivat!
 Beje, neduok die būsite naivuolis ir manote kad pora tūkstančių tarnautojų Šiaurės miestelyje trinančių kėdes, jas trina tam, kad jūs lengviau rastumėte darbą. Jokiu būdu ne! Pagrindinis tikslas yra išmokyti jus savarankiškumo. Nes jei nueiste su darbo biržos nukreipimu pas potencialų darbdavį, jums pasiseks jei nebūsite aprėktas ir pasiųstas. Ateiti pas darbdavį nekviestam yra didžiausia lūzeriška klaida. Čia, žinoma, jei išties ieškote darbo, bet jei tenorite toliau gauti pašalpą, galite ateiti nesiskutęs, išgėręs (ypač jei pretenduojate dirbti vairuotoju). Nepakenks jei darbdaviui pranešte kad rytais jums sunku keltis, o dirbti penktadieniais trukdo religiniai įsitikinimai. Galite sakyti esąs džainistas, vistiek darbdaviai apie šiuos žalio supratimo neturi.
 Visdėlto, jei dėl neišaiškintų priežasčių 350 lt. per mėnesį** jūsų netenkina - internetas jūsų draugas. Bet aš rekomenduoju imtis savo verslo.

* Žinoma, jei per tą laiką nenumirsite badu
**plius draudimas dirbti papildomai legaliai

2012 m. kovo 18 d., sekmadienis

Provokacija

Gyveno kartą varganas žvirblelis. Buvo žiema, labai šalta ir jis jau kelias dienas nelesė nė grūdo. Taip suvargo, kad nusidrėbė nuo šakos ant kelio priešais smuklę. Būtų taip ir sušalęs, bet važiavo pro šalį vežimas ir arklys vargetą apšiko. Pagulėjo žvirblelis šiltame šūde, atsigavo, apsidairė. O čia gi ir avižų keli grūdeliai šalia! Palesė ir visai smagiai pasijuto. Prasidžiugo ir ėmė čirkšti iš laimės. O tuo metu pro šalį bėgo lapė. Išgirdo čirškiantį žvirblį, pribėgo, ištraukė iš arkliašūdžio ir suėdė. Taigi: kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas.
Kartais rodos nėra ką pasakyti , o rašyt norisi. Žinia, galima daryti interviu pačiam su savimi, kaip koks Užkalnis, galima perrašinėti jau dešimtis kartų pakartotas mintis, kaip dauguma grafomanų. Bet jei esi grafomanas su pretenzija, norisi kurti kažką savo, autentiško. Vieni mano kad tekstai turėtų linksminti, kiti kad informuoti. Aš manau kad tekstai turi provokuoti mąstymą. Savarankišką. Tekstas turi būti sklandus ir lengvas: makt ir prarijai. Bet ne tik tai. Dar turi likti įspūdis - jausmas. Nuostabu, jei tas įspūdis bus: "puiku" ar "netikėtas kampas", bet jei tokio išgauti nepavyksta, neretai teksto skaitomumui užtenka ir paprasčiausio nusipezėjimo: "prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti." Nagi, jei tai gelbėtų, mano saskaitos būtų mažiausios visoje ES!
 Jeigu į pasaulį žiūrėčiau vien spaudos akimis, turbūt nuprotėčiau. Kuras brangsta, maisto kainos kyla, valdžia pešasi tarpusavyje, o Užkalnis aiškina kad taip ir reikia, taip ir turi būti. Nes jei kas jums ir žadėjo geresnį pasaulį, tai akivaizdžiai melavo. Sadauskas jam antrina, sakydamas kad viskas bus tik blogiau ir blogiau. Rodos kreipiantis į Lietuvą telieka pridurti antrinį pasakėčios moralą rusiškai: "сидиш в говне, так не чирикай!"*
 Užknisa chroniškas lietuvių darymąsis į užsienį: ten geriau, ten kitaip, ten...Net į ES rodos įstota tik tam, kad kai reikia kokio protingo sprendimo, mūsų vietinius avinus tik iš aukščiau nuleista direktyva įtikins. Kad tai šiaip geras sprendimas, ar kad taip elgtis būtų logiška, niekam nė motais. Bet kam rūpi sveikas protas ir logika, kai galima daryti revoliuciją?
Štai vienas FB draugas rašo: "Apgailetina. Praejes sekmadienis (03 11) ir sis sestadienis irodo, kad musu krastuose zmones i didelius mitingus gali mobilizuoti tik nacionalizmas ir neapykanta svetimtauciams. Kada toki reakcinga mastyma pakeis dirbanciuju kova uz issilaisvinima is kapitalo? Ir kada mes mesim nacionalinius prietarus vardan klasinio solidarumo?"
 Apie kokią klasę kalbama? Man rodos Lietuvoje tėra likę trys socialiniai sluoksniai, kuriuos santykinai galima būtų pavadinti klasėmis: valdančiųjų klasė, dirbančiųjų klasė ir išlaikytinių klasė. Dar yra pensininkai, bet jie išvis jokia ne klasė, tiesiog žmonės turintys daug laisvo laiko. Tai va, paprastas įvardyjimas leidžia suprasti kodėl jokios revoliucijos Lietuvoje nevyksta: tie kurie dirba neturi laiko mitingams ir protestams.  Kai kurie iš jų irgi turi valdžios. Štai vienas bičiulis turi antikvariato parduotuvę, kurioje dirba dvi pardavėjos: jo žmona ir viena samdoma moteriškė. Jis joms šiokia tokia valdžia. O savo valdžios niekas savanoriškai negriauna. O jei revoliucijas imtų daryti pašalpų gavėjai, tai čia jau būtų išvis šakės! Tuomet dirbančiąjai daugumai teliktų juos išsmaugti plikomis rankomis, bet ir čia*, manau, pensininkai suskubtų pirmi, kaip pirmi į mitingus subėga. Juk išnaikinus ketvirtį milijono išlaikytinių, tikėtina, augtų pensijos...Todėl kalbant apie socialinius interesus tenka grįžti prie pasakėčios moralo: "kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas."


*Sėdi šūde - nečirškėk!
**naikinti

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis

Renovacijos, ekologijos ir skurdo idilė


Netyla kalbos, kad didžiausia esamos vyriausybės klaida yra taip ir nepajudėjusi daugiabučių renovacija. Tai va, tai kad ji niekur nepajudėjo yra labai protingas šios vyriausybės žingsnis*. Nes kaip norima judinti renovaciją? Ogi dotuojant šį reikalą iš valstybės lėšų. Na taip, jei man kas renovuotų namą už dyką, turbūt nesupykčiau. Bet kodėl turėčiau kišti į tai savo pinigus? Juk įvertinus daugiabučio renovacijos kainą, vienam butui išeina 25.000 - 30.000 lt., jei kokybė  bus labai vidutinė. Jei aukštesnė - kainuos brangiau. Turėčiau tokią sumą atliekamų pinigų ir galėčiau rinktis ką su jais daryti, manot renovuočiau seną blokinį namą? Tai jau ne! Pirkčiau geresnį butą! O jei valstybė nori pažaisti socializmą, tai čia jos reikalas. Bet jokia nauda ir sveiku protu ši mintis nekvepia. Nes ne pinigus reikia dalinti, o įrankį jiems užsidirbti. Žmonės ir patys puikiai sugeba pasirinkti kas geriau, mokėti už brangų šildymą (jei verta gyventi toje vietoje), renovuoti būstą, ar keisti pastarąjį į geresnį. Bet tai tik tuomet kai turi pinigų. Savo pinigų. Valstybės įsikišimas nieko iš esmės pakeisti negali, nes valstybė disponuoja tik tais pinigais, kuriuos iš mūsų pačių surenka. Todėl užuot juos išmetus į korupcinę balą, pageidaučiau gauti į rankas, grynais. Ir jei savų pinigų į šį reikalą nekištume, kodėl pritariame valstybės daromai kvailystei? Jei jau norima kažką iš esmės pakeisti Lietuvoje, reikia vystyti gamybą. O kadangi užsienio prekybos deficitą didžia dalimi sukuria brangios importuojamos žaliavos - žaliavų gavybą.
Štai Rokiškis G+ šiandien iškėlė mintį apie geležies ir urano gavybą Druskininkuose ar Varėnoje.  Mikliai atsirado gausybė šaukiančių: "prie medžių rakinsimės!", "neleisim!", trūko tik: "per mano lavoną!". Panaši situacija kažkada buvo Nidoje. Taip, tai nuostabus kurortas, o greta buvo rastas naftos telkinys žinomas kaip D6. Tai mūsų veikėjai jį rusam mielai užleido, kad tik nebūtų naftos verslovės šalia Nidos. Ir ką? Rusai siurbia naftą net ausys linksta. Verslovė šalia Nidos yra, bet užtat dabar visi laimingi, mat jei kas - bus kalti rusai. O mes kaip špygą turėjom, taip tą pačią ir teturim.
Analogiška situacija su atomine. Laužėmės dėl statybos tol, kol ji ne tik tapo veik neišvengiama, bet ir nebėra prasmės kovoti prieš Visagino AE, kai Astrave, daug arčiau Vilniaus baltarusai stato sąvo ir dar kur kas prastesnę. Lygiai tokios pat nesamonės prasideda kai reikia įrengti kokį šiukšlyną - niekas nenori jo po savo langais ir tuo pačiu, nesavu balsu šaukia: "neleisim deginti šiukšlių". Ne, aš suprantu kad lietuviai nori gyventi kaip graikai iš kurių visa Europa juokiasi. Kad visa Lietuva būtų draustinis, o pinigais iš dangaus lytų. Bet va, užsidarė Graikijoje šachtos, išpardavė laivyną ir paaiškėjo, kad vien iš turizmo ir durniaus voliojimo nepragyvena. O ten, beje, ir šilčiau nei pas mus, ir turistų nepalyginamai daugiau. O kaip gyvena turtingos ir sėkmingos Europos šalys? Norvegija gyvena iš naftos. Švedijoje šiukšlių deginimo fabrikas stovi vidury sostinės - Stokholmo. Liuksemburge - geležies, anglies šachtos ir plieno liejyklos - vidury miesto. Beje, Liuksemburgas išlydo daugiausiai plieno visoje Europoje, bet kai pradėjo jį lydyti elektra, jokių ekologinių problemų nebeturi. Tai turtingiausia ES šalis, o daugybė Liuksemburgo gyventojų, gal net nenutuokia kokį industrinį monstrą turi savo mieste.  Vokietijoje: Ruro sritis - labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi. Taip, prieš gerus trisdešimt metų vienintelę gyvybę tenykštėse upėse buvo galima rasti praplaukiančiame prezervatyve. Bet viskas pasikeitė. Dabar ten sėkmingai žvejoja upėtakius. Manot pramonė dingo? Ne, tik tvarkytis ėmė žmoniškai. Resursus reikia naudoti: štai pavyzdžiui, greta Kėdainių stūkso baltos gipso kopos, bet jei susidūrėte su namų remontu, tai lietuviško gipskartonio ar gipsinio glaisto tikrai nepasigirsit matę. Greičiausiai naudojote lenkišką, gal dar latvišką, o kur lietuviškas? Nei kasti ką, nei gamtą teršti. Vien eksplotuoti jau esamą terikoną tereikia. Bet...pinigėlius geriau kišti į renovaciją. Mat iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekvaila atrodo (deja tik iš pirmo žvilgsnio), ir draugeliams otkatą suorganizuot galima. Ir rezultatas jokių problemų iš esmės neišspręs. Bet veiklos iliuzija ir socialistiniai populizmo dividendai - garantuoti.
Viskas šiame pasaulyje kainuoja, už dyką būna tik sūris pelėkautuose ir tai tik antrai pelei.
Žodžiu, jūs, kurie norite gyventi graikiškai, rakinkitės prie medžių Druskininkuose, o uranas bus kasamas Varėnoje, arba atvirkščiai. Bet kažkur kažką kasti reikia, nebent prie medžių besirakinantys pasiūlytų kokį akivaizdų ir visiems naudingą "pinigų iš oro" šaltinį.

*Deja,vargu ar samoningas.

2012 m. kovo 5 d., pirmadienis

Politapžvalgėlė apie alų


                               

Tuo metu, kai Lietuvoje įsibėgėjo visos šalies energetinė nepriklausomybizacija, o Lenkijoje kaktomuša daužosi traukiniai, vyksta ir kitų dalykų. Taip, sakysite, įžanga nuvalkiota, bet iš pradžių paklausykite.
Pastarosios dienos pažėrė įvykių: štai, šv. Kazimiero palaimos apšviesta pradėjo atsipaipelioti paskutinė sovietinių runkelių dvasios paguoda ir gintarinė viltis – „Šatrija“. Po ilgų  pirsčiojimų rusai vėl sėdi prie savo suskilusios geldos. Dėl vakarų sankcijų iš parduotuvių pradingę ryžiai lėmė pergalę opozicijai rinkimuose Irane. Barakas su Benjaminu susibėgo pasitart: ar jau metas pulti ajatolas ir tuo paremti Putiną, ar suteikti demokratijai šansą? Lietuvoje gi, valdžios prerogatyviniai pasitasymai ištraukė iš apipelijusio rūsio genzelio, ozolo ir medalinsko politines pamėkles - visi nori dividendų iš menamos krizės menamo sprendimo imitacijos. O visų svarbiausia tai, kad mano brangioji užsimanė alaus!
 Todėl atmetęs bet kokį domėjimąsi niekingomis LT valdžios vidaus intrigėlėmis, susimąsčiau: eiti pirkti alaus, ar paremti pasaulio varguolių laisvės siekius? Beje, yra įtarimas kad ir alus ta proga atpigtų.
Bet...Jei naujoji Irano valdžia nutrauktų konfrontacijos politiką, tai nafta atpigtų. O Barakas su Benjaminu vargiai gali leisti kristi naftos kainom. Ogi pastarosios krisdamos iš paskos nusitemptų ir jų draugelį Putiną. Čia dar tik pusė bėdos. Tai garantuotų greitesnį ES ir Kinijos ekonominį augimą, o po recesijos vangiai teatsigaunančiai Amerikai, tai visai nereikalinga. Juolab kad savas energetines problemas, ji didžia dalimi išsprendė, ėmus vystyti skalūnų dujų verslą. Todėl greičiausiai karas bus. Ne, dar ne rytoj. Bet Amerika - kaip kadaise Roma. Jos atpildas išsišokėliams „nėra greitas, bet neišvengiamas ir žiaurus“. Neduos ji šanso Iranui pačiam pradėti elgtis protingiau, o pradėjus karą ir dar labiau pakilus naftos kainoms ir Putino sostas nesudrebės. O jei bus taip kaip sakau, tai ir alus nepigs, nes jį verdant reikalingas kuras. Taigi bėgsiu aš geriau į parduotuvę tiesiog dabar. Kol dar alui Norfoje yra nuolaida. Nes gali būti, kad kita tokia diena išauš negreit.

2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Apie peles


    Kažkada vieno sovietinio filmo herojus sakė: „Fronte viskas buvo aišku: priekyje - priešas, už mūsų – Maskva*“. Štai tokio aiškumo dauguma mūsų lig šiol pasigenda. Ir to aiškumo trūksta ne vien kaimo žmogeliui, bet ir tiems, kas tą aiškumą formuoja. Ir niekam neįdomus faktas, kad karo nėra. Norėčiau kad taip ir liktų - taika.
Štai pavyzdžiui bičiulio fb sienoje skaitau V. Landsbergio mintį: „
(...) Kai sužinojau, kad murzininkų, viešai demonstruojančių fašistinę vėliavą, ideologas instruktorius - KGB pulkininkas, nebuvo ko nustebti. Kontora turi dirbti. Lietuva - fašistų žemė, pakanka poros nuotraukų. Kai futbolo rungtynėse šmėkšteldavo šūkių prieš žydus, prieš juodus - galėjai galvoti visaip. Ir apie instruktorius, ir apie besmegenius. Pastarieji nesupranta, jog tai Lietuvos (ir lietuvių!) tarptautinė kompromitacija. Pirmieji - supranta. Kontora turi dirbti. Vietinio lenkų nacionalizmo viršūnėje irgi patarinėjo KGB kadras. O "Lietuva - lietuviams", tai ne vien vaikų klaidinimas, bet iš tikrųjų į kumštį suspaustas kurstymas ir grąsymas visiems kitokiems mūsų piliečiams (išvaryti juos?), kuomet svajonių tikslas toks: kad Lietuva pusgalvių žemė (norimas vaizdelis) liktų pasaulyje izoliuota. Visi kiti čia esą svetimi, tiktai mes - "naši". Kontora ir vėl pritartų. Modelis rytuose. Vis dėlto tikimės, kad nesuvokiantys ką skelbia rėksniai dar nėra Lietuvos vizitinė kortelė.
Gražu kad profesorius jautriai reaguoja į užgimstantį totalitarinį gaivalą, bet kodėl taip korektiškai? Kodėl taip orientuotai**? Šališki pinigai ir propaganda žinoma turi įtakos, bet ką, manote, mūsų žemelėj nebeužtenka puspročių entuziastų pasiryžusių žygiuoti paskui Hitlerį ar Leniną vien dėl protesto ir asmeninio kvailumo? Ar paskui kokį savą tautinį diktatorių? Dar ir kaip užtenka, va net ir Druskininkų Naujienų redaktorius taip sako. Bet aš sakau: tebūna jie visi: komunistai, fašistai ir panašioms pažiūroms prijaučiantys. Kad tik ant galvos neliptų ir į sriubą nemyžtų. Nes jei tokių nebūtų visai, kas mums primintų vertybes? Jei nebūtų tokių dirgiklių kaip Čekutis, Paleckis ar kokia Jackaitė, žmonės greitai pasijustų sotūs, apsnūdę ir gal net šiek tiek laimingi. Gal net imtų manyti kad “laimė piniguose, o ne jų kiekyje”, chi, chi :) Bet tik alkanas katinas gaudo peles...
Mūsų  neabejingumas gimsta tik tada, kai mus gerai sudirgina. Taip, taip! Kaip rusai sako: “Kol griaustinis nesudundės, mužikas nepersižegnos“. Ir taip visur: politikoje, naujuose teisės aktuose (kad tave kur ACTA! greit sakysim) ir paprasčiausioje buityje. Vien reaguojame, atsišaukinėjame. Net aš šitai parašiau tik Romą Sadauską paskaitęs ir dėl to man gėda. Bet visa tai procesas, veiksmas ir atoveiksmis, tad kol jis (procesas) vyksta – viskas šioje šalyje yra gerai.

*Ištiesų sakė: "už mūsų savi (mūsiškiai). Apie Maskvą sakė: "Nė žingsnio atgal, už mūsų Maskva".
**Orient - rytai.


2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

stilius

Jau kurį laiką blogeriai viens per kitą siautėja rinkdami stilingiausią blogą, o kadangi Baltasis Vaiduoklis paminėjo mane geru žodžiu, tai sakau reikia reaguot ir ką nors nominuoti. Bet kadangi visi dalina avardus tik prieteliams ir artimiesiems, tai nusprendžiau paskirti savo premijas kiek kitaip. Jos yra trys. Visi trys nominantai yra labai stilingi, bet labai skirtingi. Pirmoje vietoje būtų Rokiškis - už loginį mąstymą: jei sutariate su juo dėl pradinių prieladų, sutarsite ir su išvadomis. Antroje vietoje būtų Gintaras Mikšiūnas, kurio skaityti nerekomenduoju, jei nesate Vasaros 5 pacientas, bet susipažinimui pravers. Nes tai visiškai kosminis anapusinio samokslo šalininko briedas. Dar yra toks beprotis Kantas, kuris visaip ten  dergiasi, tai būtų trečias. Tai šio dar labiau nerekomenduoju ir nuorodos į jį nededu, bet anas yra labai stilingas savo durnumu. To Kanto vieta, keistas sutapimas, turėtų būti Rokiškyje, griežto režimo durnyne greta Varnelio. Ale ta vieta su Rokiškiu nieko bendro neturi. Tai tiek va apie stilių, kuris nebūtinai sutampa su jūsų supratimu apie gėrį ir grožį, bet yra modus operandi - darymo būdas.

2012 m. vasario 26 d., sekmadienis

Knygų mugė ir ekskursai po istoriją

             
Taigi vatgi, ėmė ir nutiko taip, kad aš nuėjau į knygų mugę. Jei manote kad ko nors pirkti, tai ne. Žinia, apsimoka įsigyti knygą leidyklos kaina. Bet tik tuomet, jei knygos jums labai reikėtų ir bibliotekoje ji būtų sunkiai gaunama. Mažai aš knygų beskaitau, vis dažniau internetu apsiriboju . O ir įsigytosios senai namuose nebetelpa.
Ogi įėjimas į mugę metai po metų vis brangsta. Susiję tai su iškreipta merdėjančio verslo* logika: sumokėjęs pinigus ir prasistumdęs kelias valandas, ką nors nusipirksi vien tam, kad pinigai už bilietą neatrodytų išmesti į balą. Žodžiu kažkoks trupinių rinkėjų** marketingas, kurį Rokiškis geriau paaiškintų. Nes anas bet ką paaiškina, teisingai, net jei tas paaiškinimas ir nevisai tiesa.
Kaip antai: šilkinės kojinės nepaisant nailoninių atsiradimo išliko, betgi tapo dar didesne prabanga nei tuomet, kai tokių nebuvo. Arba apie bulves – tai čia panašiai gal ir būtų, tik istorija žino kiek kitokių pavyzdžių: tuo metu kai Cezaris kariavo galų karus, toks išverstakailis populiaras Publijus Klodijus pasiprašė iš patricijų luomo į plebėjų luomą. Tuomet tapo liaudies tribūnu ir surinkęs šalininkų gaują išplėšė Belonos šventyklą. Už išvogtus iš šventyklos turtus ėmė Romos liumpenam nemokamai dalyti maistą. Galiausiai kvailai žuvo gatvių riaušių metu.
 Bet esmė ne tame, šis antikos "socialistas" davė pradžią reiškiniui – duona už dyką. Vėliau, Cezariui užkariavus Egiptą, į Romą ėmė plūsti pigūs Egipto grūdai. Žema
Egipto grūdų kaina ir mada dalyti duoną liaudžiai padėjo įsitvirtinti tiek Gajui Julijui, tiek jo paveldėtojams – Cezariams. Ši duona už dyka, kartu su žemės sklypų dalijimu legionieriams veteranams, tapo imperatoriaus valdžios atrama. Jei kalbesime apie visą imperiją, tai buvo viena pagrindinių jos suklestėjimo sąlygų. Buvo ir atoveiksmis: Italijos ūkininkai nesugebėjo konkuruoti su daug pigesniais grūdais. Jie viens po kito metė ūkininkavimą – nebenaudingą užsiėmimą. Tuo pačiu išnyko tradicinis Romos pilietis, jos pagrindinė atrama: karys – ūkininkas. Po kelių šimtų metų žemdirbystė Italijoje atsigavo, bet jau kitokia. Didžiulius geriausios žemės plotus buvo užėmę dvarai ir parkai, javai niekada nebevaidino Italijos žemės ūkyje tokios svarbios rolės kaip iki minėtų įvykių. O kai dar už poros šimtmečių užplūdo barbarai, eilinis pilietis geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo ginti tėvynės. Ir tai tik todėl, kad jis jau nebebuvo savininkas.
Yra ir atvirkštinis pavyzdys: tarpukario Lietuvoje valstybės steigtos ir proteguojamos kooperatinės bendrovės, kaip „Maistas“, „Lietūkis“, „Pieno centras“, „Lietkoopsajunga“ ir pan. sužlugdė žydų smukiąją prekybą. Jie masiškai bankrutavo ir tapdavo komunistais. Nes bendrovių akcininkai, absoliučia dauguma, buvo žemės savininkai – lietuviai. Rezultatą apturėjom
1940 - 1941 metais. Tai tiek apie valstybės pastangas socializmą daryti. Su atitinkamom pasekmėm.
Beje, yra ir visai atvirkščias pavyzdys,
tai opiumas ir jo produktai. Dar 1936 metais USA heroinas buvo laisvai pardavinėjamas vaistinėse kaip vaistai nuo kosulio, narkomanus morfinistus buvo galima ant pirštų suskaičiuoti ir patys narkotikai buvo pigūs ir mažai kam įdomūs. Bet sausas įstatymas baigėsi, mafijinėms struktūroms reikėjo kompensuoti pelnus. Narkotikai buvo kriminalizuoti ir pamažu susikūrė vis auganti aukštų kainų produkto rinka. Taigi, draudimas sukūrė situaciją, kuomet net esant mažesnei nei karo metu opijatų paklausai jų distributoriams pelnai buvo garantuoti.
Tik tokią (analogišką narkotikų kriminalizavimui) tematau išeitį autorių teisių lobistams. Nes jei popierinių knygų, o ir kitų legalių produktų leidyba būtų uždrausta, gal pamažu jos kaip visi draudžiami vaisiai taptų skanesnės :)
O knygų mugėje nepirkau. Taip nubausdamas visus leidėjus ir apsiputojusius teisių gynėjus. Nors nesigailiu nuėjęs. Kur kitur šiuo šaltu ir nykiu metu laiku būčiau sutikęs tiek draugų ir bičiulių?


* knygų leidyba
** krachaborų

2012 m. vasario 19 d., sekmadienis

Apie tinginystę


·         Daugiau nei prieš šimtmetį barzdotas dėdė Darvinas aiškino, kad žmogų išugdė darbas. Nesakysiu kad
melavo, bet klydo tai jau tikrai. Nes žmogų išugdė tinginystė. Ne šiaip paprastas gulinėjimas, bet siekimas maksimalaus rezultato minimaliomis sąnaudomis.
Ir štai apie ką aš:
Henris Fordas kažkada rašė maždaug taip: „Kvailiausias padaras pasaulyje yra valstietis (fermeris), užuot įsigijęs traktorių, jis sutaupys (?) pinigų ir ars rankinių plūgu, kapstysis savo sklypelyje rankomis ravėdamas piktžoles, įdėdamas neįtikėtiną kiekį darbo, bet vistiek, užeis sausra ir paleis vėjais jo triūsą. Nepaisant to, jis nė nepagalvos įsirengti drėkinimo sistemą ir metai po metų sausra jį užklups netikėtai.“
Štai pavyzdžiui lankas, sakysit jį išrado koks stachanovietis? Toks kuriam miela prieš nudobiant žvėrį jį negyvai užvaikyti? Tikrai ne. Lanko išradėjas buvo kreivas, šleivas, trumpakojis ir mėgėjas pagulinėti. Tik regėjimas jo buvo puikus. O kai regėjimas pablogėjo, išrado akinius. Galite man prieštarauti sakydami: „vergai, be jokių įrankių, naudodami vien akmeninius kaltus pastatė piramides“ – visiška nesamonė. Ne tik logika, bet jau ir archeologija tą neigia. Tiesa, sovietai iškasė niekam nereikalingą „Belomorkanalą“, dažnai net kastuvo savo vergam neduodami. Bet, jei ką ir pasiekė prieš užsilenkdami, tai tik naudodami iš „supuvusių vakarų“ pavogtas technologijas. Net skurdo ideologas Mao, ir tas galiausiai ėmė auginti Kinijoje kukurūzus. Tuo pabaigdamas sistemingo kasmetinio bado erą, sąlygotą daug rankų darbo reikalaujančios monokultūrinės ryžių žemdirbystės. O kur aš čia lenkiu? Ogi ten, kad darbas pats savaime niekam nereikalingas. Štai šiuolaikiška visuomenė – Ispanija: 20% bedarbių, 10% vad. elitas, kurie nedirbo niekada, apie 40% pensininkų ir bent 15% vaikų. Bet palaukit! Juk yra dar invalidai ir kitokie neįgalieji, dar kokie 10%. Taigi, lieka vos penki proc. ką nors realiai darančių. Ir ką? Na taip, recesija pas juos, bent apie badą nėra nė kalbos. O iš to seka, kad esant normaliam gamybos būdui visuomenę išlaiko vos penkiolika (jei bedarbystė iki 10%) proc. žmonių. Maždaug tiek šiuo metu Lietuvoje ir turi darbą. Nesakau dirba. Dirba gal veik visi suaugę , apie 60% gyventojų. Tik va, niekas už tą jų darbą nemoka. Ir štai todėl, kai džiūgaujama sukūrus keliasdešimt darbo vietų su minimaliu atlygiu, sakau, geriau jau minimali pašalpa, ta bent skatins žmogų ką nors išrasti, kad ir lanką.

2012 m. vasario 16 d., ketvirtadienis

Valstybės švenčių paraštės



Tolimais 1918 m., po beveik poros šimtų metų rusų okupacijos ir spaudos draudimo, ir ne ką švelnesnės vokiečių okupacijos metais, mažai kas galėjo net įsivaizduoti tą Lietuvą, kokią mes turime šiandien. Tuo metu, net ir tarp nepriklausomybės akto signatarų buvo įvairių nuomonių: vieni manė Lietuvai esant reikalinga tapti monarchija, kiti ateitį siejo tik su neišvengiamu Rusijos ar Vokietijos protektoratu. Bet Versalio sutartis ir komunistų perversmas Petrograde atvėrė mūsų tėvynei naujas perspektyvas. Galime didžiuotis savo protėviais, kurie pasitaikius šansui sugebėjo jį išnaudoti. Jei ne tie dvidešimt įžvalgių vyrų, svajotojų, pagal tų dienų realijas, nūdienės mūsų problemos ir ginčai nė neegzistuotų ar neturėtų jokios prasmės. Nebūtų net progos prohitlerininkiškiems neonaciams ginčytis su gender aktyvistais ir kairiaisiais libertarais, kas turi, o kas ne, teisę minėti savo šalies nepriklausomybės dieną. Mano akimis tie ginčai išvis juokingi. Nes ginčininkai savo vizijose mato ne tą Lietuvą, kurioje gyvena ir kurios laisvės faktas davė jiems saviraiškos laisvę, bet tokią, kuri būtų adaptuota jų siauriems interesams*. Kitą vertus, šių ginčų faktas yra akivaizdi samonės ir savivokos pažanga. Dar ir dabar dauguma rinkimuose balsuoja ne už savo interesą, bet už gražius pažadus. Žmonės, kurie sugeba savą interesą suvokti, išsakyti, ginti – brandžios visuomenės požymis. Visdėlto viešajame veikime dar matau okupacijos pasekmių atgarsius: Vilniuje įsipareigota statyti „lietuvių tautos namus“.  Taip, visokių paminklų ir tautinių simbolių masinė statyba buvo aktuali pirmąjį dešimtmetį nepriklausomybę atkūrus, bet šiandien, surūdijęs vamzdis prie Neries turi didesnę meninę ir kultūrinę vertę nei Gutausko „tautinė skylių siena“. Jei jau mūsų šalis pasiryžus išleisti keliolika milijomų „lietuvių namams“, testato juos Reading‘e ar Drammen‘e. Ten, kur jie išties būtų reikalingi. Mano akimis, mūsų šalyje vis dar daugybė darbų daroma tam, kad kažką parodyti, įamžinti, pažymėti, bet toli gražu ne tam, kam visiems mums būtų geriau ir gražiau gyventi. Todėl pasidžiaukime vasario 16 – tąja, diena, kuri visų mūsų gyvenimą padarė geresniu.

*Tiesa,  tolerantiškasis jaunimas uždraustų nacius. Naciai, turėdami galimybę, uždraustų ne tik šį jaunimą, bet ir liberalus, socdemus, net mane ir jus turbūt uždraustų.

2012 m. vasario 14 d., antradienis

Apie kinų maistą, bet ne apie ACTA



Tai va, galiausiai prisėdau kažką parašyt. Ir išsyk nejauku tapo. Nes papasakoti noriu apie savo eilinį savaitgalį. Ir tai tuo metu, kai visi internetai kovoja su ACTA. Taip galima ir kažkokiu nepilnaverčiu pasijust. Už lango vos ne revoliucija, o aš… kaip koks Mieželaitis, kuris nomenklatūrščiko (Preikšto ar tai Žiugždos) žodžiais: “tuo metu, kai visoje šalyje vyksta revoliucinės permainos, rašinėja “apie sartąją kumelę”. Tai čia 1949 m. buvo, per rašytojų sąjungos suvažiavimą, kuriame ir B. Sruoga už  “Dievų mišką” buvo pasmerktas. Va, net Rokiškis* į mitingą nubėgo. O aš – pramiegojau. Nėra man atleidimo. Vai nėra…
Bet gal ir gerai, nes dar būčiau puolęs kalbas rėžt. Kaip koks anachopravadyrius, į kurio organizuojamas akcijas duok dieve šeši žmonės susirenka. Čia ne mažiau šešių šimtų susirinko, kai liberalai organizavo, o blogeriai išpiarino. Bet žiūriu TV, o ten – Pocevičius dalina interviu, lyg būtų koks įvykio alfa ir omega. Išvada? Miegas – geriausias gydytojas! Nuo susireikšminimo padeda.
Tai va, nusprendė mano brangiausioji nusipirkti siūlų, mat riešines mezga. Ir ta nuostabia proga aplankėme praeityje rusų turistam svarbiausią kultūros objektą, o būtent – VCUP. Univermagą dar kitaip.  O ten dabar visokių viešojo maitinimo įstaigų priviso, ir šiaip poilsio zonų. Gulinėja ten jaunimėlis, coca cola siurbčioja. Laiką leidžia. Čatina: apie tai kad taksu važinėt brangu, apie tai kaip naujai pirktas “bemvas” neužsiveda ryte. Girdžiu ir galvoju, taip jums ir reikia! Aš va, senuku VW važinėju, tai jis iki minus dvidešimt net nesimuisto. Kai stipriau šąla,  žemiau minus 20, tai tik kartą ryte problemų turėjau ir tai dėl to kad akumas išsikrovė.
Bet rašyti ši tekstą sumaniau dėl to, kad penktame aukšte atradome dar nelankytą kinų užeigą, “Kinų perlas” vadinas. Na ką, reik paragaut kokiais perlais čia šeria;)
 Užeigėlė kaip įprasta kiniškoms – nedicka, ne kokia “Čili” ar “Čarli” arklidė. Kaip ir dauguma CUP’o parduotuvių ji primena nišą, ar kambarį be vienos sienos. Baldai, kaip tokiai vietai, netikėtai brangūs ir  nenudėvėti. Tiesa, greičiau skandinaviško  nei kiniško stiliaus. Pagrindinis kiniškas koloritas, savininkų nuomone, matyt turėjo būti oficianto rūbai, bet man jie labiau priminė graikiškus. Bet pats oficiantas visai malonus ir paslaugus. Būtent, vyrukas! Kas šiaip Vilniaus kinų knaipėm nebūdinga. Nes pagal nerašytą lietuvišką įstatymą yra akivaizdi prabanga.
 Meniu gan tradicinis, nors žuvies  patiekalų jame daugiau. Kainos irgi veik standartinės: sriuba – 7 – 9,
karšti patiekalai – 15 – 17 – maža, 25 – 27 – didelė porcija. Užsisakėm tradicinės kiniškų baltų grybų sriubos. Meniu radome veršienos patiekalą už jautienos kainą, bet paaiškėjo kad veršienos jie neturi. Tai padavėjas įsiūlė firminį jų jautienos kepsnį aluje. Alus vertas atskiro paminėjimo. Ne dėl paties alaus: yra kalnapilis „Grand“, „Engelberg“ ir juodas „Porteris“. Bet dėl akcijų. Tokių pas  juos vyksta dvi: jei imi porą bokalų alaus – gauni 0,3 butelaitį papildomai. Antroji įdomesnė – duoda keptos duonos lėkštę. Čia jau išskirtinis daiktas kinų knaipėje, dar nemačiau kad kur pas kiniečius duotų duonos, net ir specialiai paparašius. Šiaip, sakyčiau kad duona prie kinų maisto yra skonio gadinimas, bet šiuo atveju net labai pravertė: virėjas tikrai nepagailėjo sriubai acto, tad alus ir duona padėjo bent kiek tą rūgštį „numušti“. Dar vienas dalykėlis: sriubą jie patiekia ryžių indeliuose, todėl porcijos beviltiškai mažytės. Matyt todėl, kad indus iš Kinijos atsivežt akivaizdžiai patingėjo. Indai žinoma kinų gamybos, bet tik tokie, kokius Maxima parduoda. O tai, save gerbiančiam kinų kabokui, visiškas pažeminimas.  Belaukiant antro patiekalo teko nuklausyti, kaip peroksidinė indų plovėja virtuvėje moko virėją (tikrą kiną!) kalbėti lenkiškai, integruoja tskant‘ , kaip liepė šv. Tomaševskis. O tas jautienos kepsnys aluje pasirodė visai skanus. Su vienu „bet“: jei tai geriausias jų patiekalas, reiškia visi kiti prastesni. Prisiminus dar ir visai nekokią sriubą – akivaizdu, kad daugiau niekada tenai neisime. O padavėjas stengėsi, net gaila jo kažkiek buvo, aptarnavimas už maistą geresnis. Palikom jam vieną litą arbatpinigių. Gal tai bent kiek atpirks faktą, kad tenka dirbti pas labai jau vidutinį virėją.


*Skirtingai nuo Rokiškio, kuris „rašo jūsų džiaugsmui“, aš rašau savo malonumui**, tad nepatinka – neskaitykit.
**Prašau čia ko nors neįtarti, Rokiškį aš gerbiu ir mėgstu.