2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis

Autoiššūkis, Nissan Leaf

 Pasaulis nūnai keičiasi ne dienom, o valandom. Bet iššūkių gyvenime mažėja. Tokių kaip Kolumbo kelionė, ar žygis į Everestą. Tačiau nepergyvenkite, hipsteriams adaptuota pramonė jų suteiks sočiai. Vienas jų yra Nissan firmos elektromobilis Leaf.
 Jo dizaineriai akivaizdžiai buvo prancūzai, įtakoti Pompidou centro moderniojo meno. Todėl jiems labai gerai pasisekė įgyvendinti savo sumanymą: panaudoję Nissan dešimtmečių įdirbį ir geriausias detales, jie sukūrė gėjišką mergaitišką automobilį, skirtą  ieškantiems problemų stovėti vietoje ir gėrintis puikiais salono apmušalais rūkyti žolę važinėti lygumoje tiesia linija autobahnu. Ir ne toliau aštuoniasdešimties kilometrų. Po to, trumpos dvylika valandėlių įkrovimui, ir neskubėdamas galėsite grįžti. Ar tiksliau, tikėtis kad grįšit.
  Ne, ne. Nemanykit kad peikiu. Automobilis lengvai valdomas, turi visokių anti praslydimo sistemų, drive režime netgi beveik dinamiškas (kaip trečias golfas su penkiasdešimt arklių). Tiesa, norėdami kur nors nuvykti, šiuo režimu naudotis negalėsite. Teks išjungti šildymą, navigaciją*, radiją ir persijungti į eco režimą. Kas atliekama vienu pakartotiniu joystick'o kliku į D poziciją. Nieko baisaus nenutiks, bet dinamika bus kaip Zaporožiečio. Bet toks turbūt ir buvo tikslas. Teoriškai, pilnu įkrovimu galite nuvažiuoti 150 km. Praktiškai, įdėjęs papildomų pastangų, sunkiai įveikiau 80 km. Eco režimu, jei ką.
  Užtat jis labai tylus - žioplų pensininkų žudikas.
Taip ir matau, kaip šio automobilio kūrėjai įsivaizdavo būsimą jo savininką. Ėee... tai būtų raudonas žaliasis gėjus, mėgstantis problemas. Ne koks nors ten macho, įpratęs smaukyti bėgių perjungimo rankeną, arba parkuotis atbulas į siauriausią tarpą dideliu greičiu. Nepavyks. Jokių bėgių nėra. Užpakalinis langas skirtas matyti tik atsivejančios policijos švyturėliams, ko niekada nebus, nes jūsų greičio viršijimą** fiksuos tik radarai prie apribojimo "40" ir tik todėl, kad elektronikos prigrūstoje mašinoje neatsirado vietos cruise control'ui, todėl jūs visad arba greitėjate, arba lėtėjate. Ir žinoma galite pražiopsoti tą "optimalų greitį". O būta ir gerų norų. Įjungę atbulinę eigą, veidrodyje matote infraraudonosios kameros vaizdą už mašinos. Patogu kad nepervažiuot vaiko, bet parkuojantis mažai padeda, nes kameros matymo laukas siauresnis už automobilį. Tačiau tai dar niekai. Priekinės staktos yra keturiadešimties centimetrų pločio, o jose stilingai žiba vaiko delno dydžio langiukai, pro kuriuos pažvelgti galite tik iš lauko, nes tiek į priekį pasilenkti prisisegus diržą nepavyks. Bet to ir nereikia. Viskas optimizuota žiūrėjimui tiesiai pirmyn ir vos pasukant akis į veidrodžius. Todėl, vingiuotam kelyje su priešpriešiniu eismu, matote tik priešais atvažiuojančių mašinų šviesų atšvaitus. Kur tuo metu yra pačios mašinos, galite tik spėti. Gal prasilenksite sėkmingai, o gal jau dvidešimt cm į jūsų dureles įsimontavo. Riedant nuo kalno, papildomai kraunasi akumuliatoriai. Jei ne tai, mano 160 km ilgio kelionė būtų trūkusi ne keturiolika valandų (įskaitant devynias įsikrovimui, kad grįžti), bet neatspėjamą laiko tarpą. Beveik taip ir nutiko. Važiuojant atgal, veik prie pat tikslo, įkrovimas baigėsi (elektros liko dviem km) ir teko sukti į pakeliui pasitaikiusią Shell kolonėlę. Nepaisant Norgėj išvystyto (anot reklamos) elektromobilių įkrovimo stočių tinklo, čia jie tokios galimybės neturėjo. Laimei, po neilgo įkalbinėjimo, blondinė degalinės tarnautoja leido man prisijungti laidą tiesiai nuo kasos per langelį. Pora valandžikių smagaus laukimo Macdonalde, šypsena susimokėjau už porą kilovatų ir vualia, aš laimingas parvykęs.

 P. S. Nieko nerašau apie kainą, ar tai kad akumuliatoriai, kuriuos reiks keist po trejų - penkerių metų, kainuoja pusę mašinos. Juk jums tai nerūpi, ar ne? Užtat vos už dvidešimt penkias kronas (NOK) galite pilnai įkrauti automobilį pačiu žaliausiu ir ekologiškiausiu kuru.

P. P. S. Patariu važinėti dieną be šviesų ir nepamiršti įsitikinti, kad ten kur vykstate, yra veikianti rozetė už poros metrų nuo parkavimo vietos. Jei tokį auto pirksite***.

* Navigacija, esant didesniam nei trisdešimt kilometrų atstumui iki tikslo, meta klaidą - neranda reikiamo miesto ar gatvės, arba veda į priešingą pusę. Todėl besinaudojantiems ja, patartina prieš tai pasitikrinti google maps pro kokias vietoves teks važiuoti. Jei laiku pastebėsite kad vykstate ne ten, gal liksite gyvi :)

** Važiuoja ir 140 km/h, tik labai netoli.

*** Imčiau, nebent jei primokėtų.

2013 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

Sirija, Rusija, Lietuva

Pastarosiomis dienomis ilgai rusenęs Sirijos konfliktas tapo aiškesnis. Ne todėl kad islamo teroristai kovojantys prieš diktatorių prezidentą būtų tapę balti ir pūkuoti, ir ne todėl uzurpatorius būtų tapęs demokratu. Situacija ėmė aiškėti, nes kažkas (koks skirtumas kas, viena iš kariaujančių pusių) tikėtina panaudojo cheminį ginklą. Ir štai čia prezidentas Obama yra tiesiog gaudomas "ant žodžių", mat neatsakingai pažadėjo įsikišti, jei cheminis ginklas Sirijoje būtų panaudotas. Nesakysiu kad jis nebuvo panaudotas, lygiai kaip neteigsiu kad to nebuvo, nes tai jokios įtakos tolesnei įvykių raidai neturės. Įtaką turės medijų paskleistos mirusių nuotraukos ir jų sukeltas viešas pasipiktinimas. Ne tiek svarbu ar vakarai gindami humanizmo vertybes imsis atviros intervencijos į Siriją, daug svarbiau - kam tai naudinga ir kokie užkulisiniai veiksmai vyksta aplinkui.
Tai štai, nors visur daug rašoma apie katariečių įtaką konfliktui (jiems esą Asadas neleido statyti naftotiekio, ar tai dujotiekio, anyway), bet faktas kad jų didžiausias interesas yra dujų eksportas, o dujų kainos, jei vis dar ir susiję su naftos kainomis, tai greit nebus. Tačiau mes labai gerai žinom, kad yra dvi didelės ir įtakingos šalys, visiškai priklausomos nuo naftos kainų, tai Saudo Arabija ir Rusija. Niekam ne paslaptis, kad vakarams vien ėmus kalbėti apie galimą smūgį Sirijos režimui, naftos kaina, per vieną dieną, Niujorko biržoje šoktelėjo trimis doleriais už barelį. Vos keletą savaičių anksčiau pasaulio spauda linksniavo stringančią Rusijos ekonomiką. Kaip pagrindinė sulėtėjimo priežastis buvo nurodomos žemos naftos kainos. Apie saudų priklausomybę nuo naftos kainų turbūt nė aiškinti nereikia, gal tik jie turtingesni už rusus. Bet vargu ar labai linkę gauti mažiau $, kai gali daugiau. O svarbiausia, abi šios šalys nė neslepia savo interesų Sirijoje. Tiesa, oficialiai rusai yra Asado sąjungininkai, o saudai priešai. Tačiau silpnai rusenantis konfliktas naftos kainų jau nepalaiko, tad teko imtis priemonių. Ne, ne, nė vieni jų nėra suintersuoti karu. Juk koks yra pirminis rusų ir saudų tikslas? Pakelt naftos kainą! Tai jis jau pasiektas, dabar tereikia ją išlaikyt. Tam nereikia sprendimo, nereikia rimto eskalavimo, reikia konflikto (tokio kaip dabar, paaštrėjusio, bet dar ne kritinio) kuo ilgesnio rusenimo. Jei galiausiai amerikiečiai ir įlįs į Siriją, tai labai ilgam, nes teks tiek islamistus, tiek asadistus pribaiginėt. O ar svarbiausias rusų tikslas nėra bent kiek nusilpnint "pasaulio policininką"?

Bet yra dar ir kitas aspektas, tai rusų propagandiniai - paruošiamieji veiksmai kuriuos negalime nekreipti dėmesio. Sakysite kažkoks kvailys rašinėja nesąmones. Bet šis kvailys yra valdiškos institucijos oficialus politologas ir Kremliaus nuomonės įgarsintojas. Jei Z. Brezinskis viešai pareikštų kad reikia bombarduoti Nikaragvą, nes jie valgo bananus, patikėkit, US genštabas imtų kurti Nikaragvos puolimo planus. Taip, rusiškas durnelis Brzezinskio nė puspadžio nevertas, bet geresnių rusai neturi. O jo skleidžiamas diskursas yra mainstryminis jau nuo Chruščiovo laikų. Dar daugiau, rusam nė taktinių planų kurti nereikia, jie senai sukurti. Fašistinis Kremlius net nesivargina ieškoti bent kiek racionalių Baltijos šalių puolimo priežasčių. O kam? Mus pulti rusai nori ne todėl, kad tuo atgrasytų Ameriką ar kažką kažkam įrodytų, o todėl, kad tai yra maximumas ką jie, jų pačių 
ir dalies vakarų analitikų nuomone, sugebėtų.

 Kaip jau auksčiau išdėstyta, rusai užėmę poziciją, kurioje jie negali pralaimėti: jei konfliktas užšaldomas dabartinėje fazėje - puiku, kyla naftos kainos. Jei laimi Asadas, puiku - jie gali dekalaruoti tai kaip užsienio politikos laimėjimą ir sąjungininko išsaugojimą. Jei laimi islamistai, puiku, rusai gali pareikalauti dalies iš saudų ir katariečių už "leidimą" sukilėliam laimėti. Jei amerikiečiai įsikiša - puiku, naftos kainos kyla, o galvos skausmas užuot buvęs rusų, tampa amerikiečių.

O ką gali nuveikti Lietuva? Neįtin daug, bet tam kad užkirsti kelią blogiausiam, vyriausybė turėtų nedelsiant skirti reikiamas lėšas lėktuvam ir priešraketinėms sistemom pirkti. Dar galima sukurti organizaciją panašią į Zuroffo, kuri registruotų ir siektų teisti visus imperfašistus, tokius kaip aukščiau minėtas rusų politologas.
Nes jei patys nedėsime pastangų savo gynybai, jokia NATO mūsų neapgins.

2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Euras

  Viskas prasidėjo nuo to, kad latviai pakviesti "prisijungti prie eurozonos" aka įsivesti eurą. Rodos broliukai nėra nei kvaili, nei lūzeriai. Mieli tautiečiai puolė juos sveikinti ir džiūgauti. O mūsų valdžia ėmė didinti Lietuvos ekonomikos griovimo apsukas. Ir šai čia nesupratau nei vienų. Kam šito reikia ir kodėl dabar?
  Nėra aišku, kodėl norima įsivesti eurą Lietuvoje. Ar taip šventai tikima kad pavyks per porą metų galutinai "damušti" ekonomiką, kad prireiks rikiuotis eilutėje už graikų prie vokiečių galinių durų išmaldos? Ne, nepagalvokit, nesu euroskeptikas Europos prasme. Neaiškinsiu jums, kad "eurozona jau rytoj žlugs", nes nebus to. Bet pasakykit man, kuo euras galėtų būti mums naudingas šiandien? Štai bičiulis apžvalgininkas L. Jonušys savo paskyroje FB rašė: "O aš manau, kad euras daro mus stipresnius, nes litas pats savaime tarptautiniu mastu jokio stiprumo neturi."
  Didžiulė klaida, jam ir nereikia savaiminio "turėjimo", tai atlieka apie 4 mlrd. litų emigrantų piniginių perlaidų, ES parama apie 7 mlrd. ir 79,7 mlrd. litų iš eksporto, vien kuris atskirai paėmus jau viršija importą . Panašų neproporcingą užsienio valiutos įplaukų srautą turinčios šalys, kaip kad Norvegija ir Šveicarija yra tiesiog priverstos nuolat imtis emisinių priemonių, norėdamos išlaikyti konkurencingą savo valiutos kursą. Be tokių priemonių, jis negailestingai ir nenumaldomai kyla. Beje, net Kinija susiduria su šia problema, be emisijos juanio kursas jau senai būtų peraugęs ir dolerį ir eurą. Tai nesako nieko blogo apie eurą, bet akivaizdžiai rodo, kad šiai dienai jį įsivesti nuostolinga. Stipriai nuostolinga, tai jums ne kokie 2 šimtai milijonų litų, kuriuos teoriškai sutaupytume dėl nereikėjimo konvertuoti valiutą ir atseit žemesnės skolinimosi kainos. Tai gresia konkurencingumo praradimu (jei ECB nevykdys emisijos), arba euro stabilumo užkrovimo ant mūsų pečių, jei tokią vykdys. O dabar pažiūrėkit čia ir pasakykit, kodėl ES turėtų bent jau derinti emisiją su Lietuva? Kodėl išvis turėtų bent jau domėtis, kuo nors daugiau už mūsų įnašo į ES ekonominio stabilumo fondą dydį? Nes mes "sveriame" mažiau nei vienas ES miestas, pvz. Barselona krizinės Ispanijos Katalonijos provincijoje.
 Tai štai, nesuprantu aš, kodėl mums reikia euro, kai tai ekonomiškai nenaudinga? Mes ką, perdaug pasiekėm ir metas stabdyt? Nesuprantu ir to, kad visoje Latvijoje neatsirado žmogaus "valdančio" google, kad padarytų panašias į aukščiau pateiktas išvadas iš viešai skelbiamų faktų. Nesuprantu ir socialidiotų, nu negi norint padaryti kažką socialaus, būtina visą šalį įstumti į skurdą ir nublokšti dešimtmečiu į praeitį?

                                                          edit:
 Ai, pažėjau dar naujienas. Gal dzin, gal geriau tegu stagnacija ar graikiškas scenarijus, nei Prietaiso autonominis valdymas.

2013 m. gegužės 10 d., penktadienis

Šiandienos šalis?

Kažkada, kalbėdamas apie Norvegiją apibūdinau ją kaip land av i dag - šiandienos šalis. Lietuva gi tuomet buvo šalis, kuri tesugėjo sakyti "rytoj gyvensim geriau". Bet ar tikrai gyvensim? Ir štai čia turiu labai didelių abejonių. Kodėl? Nagi todėl, kad vienintelis poslinkis link rytdienos šalies, per pastaruosius dvidešimt metų, buvo interneto plėtra dėl kurios kaltas Qubilius. Taip, tas pat. Nustebsit, bet tikrai negaliu pasigirti tuo, kad tą poną mėgstu. Bet kuomet matau ką išdarinėja dabartinė valdžia, tiesiog ašaros rieda. Qubilius man nepatiko, nes ėjo į kompromisus ir trypčiojo vietoje. Na bet visiems žinomas ponas Prietaisas, tai žmogus pakilęs į naujas aukštumas. Naujos religijos atstovas, kurio tikėjimo priesakai skelbia: "mažiau yra daugiau". Jei ką nors darysi, tai dar gali ir nepavykti! O nieko nedarant rytojus ir taip išaus - dar marksasleninastalinas sakė, kad rytoj gyvensim geriau! Taigi belieka laukti. Kantriai, kantriai. Ir nieku būdu nenukrypti nuo intensyvaus laukimo, nė piršto nejudinant, kelio. Nes kitaip gali nutikti, kad užuot kada nors tapus "rytdienos šalimi", mūsų brangi tėvynė jau rytoj taptų idaglandu - šiandienos šalimi. Tokia, kur ateitį gali planuoti, užuot laukęs kol ji ateis. Tokia, kuria geidžia didžiuotis net paskutinis runkelis. Tokia, į kurią patekti norėdami mušasi viso pasaulio afrikiečiai, azijiečiai, meksikiečiai ir kiti vargetos.
Bet to nebus. Gyvename vakar dienos šalyje, kurioje tik svajojama apie "šviesų rytojų". O besvajojant jis turbūt neateis niekada. Mes esame šimtu procentų vakar. Svarstome apie tai ar statyti VAE, kai ji jau vakar turėjo stovėti ir tiekti pigią elektrą. Po penketo metų pradėti tą statybą gal nė nebebus pelninga, nes dujų kainos nukris mažiausiai dvigubai ir Elektrėnuose gaminamos elektros kaina, veik susilygins su VAE kaina. Pastaroji, kas žinoma joks argumentas arbūzams, neterštų oro, sukurtų kelis tūkstančius darbo vietų ir šiaip būtų neblogas valstybės keynsistinis investicinis projektas. Jau šiandien, net ne po penkerių metų. Na bet o kam, ane? Palaukim, Rytojus ir taip bus šviesesnis. Nes gi pažadėta.
Diskutuojame ar eksplotuoti skalūnus, kai tai jau daro pusė civilizuoto pasaulio. Kol rūpinsimės ar neužteršim poros šulinių, jie jau bus išpaudę iš to naudą, išvalę kas buvo per skubėjimą užteršta ir naudos naują, šiandien dar visai neakivaizdų energijos šaltinį. Kokį nors Higso bozonų rekuperatorių. Bet ne mes. Nes nepasinaudoję tuo kuo galime šiandien, tiesiog neturėsim lėšų kam nors panašiam rytoj. Ir galėsim toliau, tarsi koks praeities sovietų lyderis fantazuoti, kaip "pavyti ir aplenkti Ameriką". O kokie norvegai tuo metu jau prekiaus nul transportacijos portalais. Kurių gamybą įsisavins anksčiau už mus. Nes nesvaičioja apie rytdienos gėrį ir pamatus kloja dabar.

2013 m. gegužės 4 d., šeštadienis

Devintasis lietuvio gundymas


  Prasidėjo viskas neatmenamais laikais, bet kalta  Gimbutienė, nes tai ji paleido antį* apie tobuląjį matriarchatą. Rytuose - senovės indoeuropiečių arijų dievų šalis Asia - Asgardas ir Matuška Rusija. Vakaruose - devai, diabolos ir kita velniava. Vyriškasis pradas. Anapilis**?
Anot soctinklų mitologijos, šiuolaikinis pragaras yra Norvegijoje. Ten grobia vaikus, žudo vaikus, sodina į kalėjimą ir netgi žudo motinas nenorinčias turėti vaikų ir dar kitaip, kaip visagalis klanas prisakė, elgiasi. Taip ir matau lietuvę mamytę prieš miegą vaikui sakant: "o jei nebūsi geras, tai ateis piktas norvegas ir suės tave"...
Ir visi tiki. Tuo tarpu, kai tas jūrų marių, senai bėra tik valanda skrydžio. Wtf???
Pagal seną baltų - slavų mitologijos tradiciją, visas blogis yra vakaruose, o gėris pareina iš rytų. Rytuose teka saulė, o vakaruose pikti vokiečiai ar Jūratės tėvukas, skandinantis Kastytį.
Beresnevičius turėtų ką pridurti.
O tuo tarpu, nenuovokūs ir kvaili tautiečiai bėga į tą pragaro šalį, kur socialinė pašalpa vos prilygsta mūsų vidutiniam atlyginimui. Durniai, nu?

* Sėdėdama vakaruose.
** Tokia naujosios mitologijos šalis, kur žmonės po mirties patenka.

2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Laukimo menas

  Nupiešiu jums ne kartą matytą vaizdelį: priešais tualetą Panoramoje, laukdami savo moterų stoviniuoja keli vyrukai. Vienas naršo aipodą, antras skaito knygą, trečias nužiūrinėja praeinančias merginas, o ketvirtas, vargšų vargšas, tyrinėja savo batus. Visi jie laukia, kaip nesyk neabejoju yra tekę laukti ir jums. Senovės kinų išmintis sako: jei ilgai žiūrėsi į tekantį vandenį, sulauksi praplaukiant savo priešo lavoną - štai kokią vertę įgauna laukimas "mokančiose rankose". Gali atrodyti visaip, bet kartais laukimas ir yra svarbiausias veiksmas.
  Laukimas mūsų gyvenime užima galybę laiko. Tą laiką galima tiesiog pralaukti, o galima tuo metu nuveikti kažką prasmingo. O kadangi dabar labai madinga šnekėti apie lydimus sėkmės ir lūzerius, tai pasakysiu kuo jie skiriasi. Jie skiriasi mokėjimu laukti.
Jūs aišku paprieštarautumėte, kad: sėkmingieji išvis nelaukia ir būtumėte neteisūs. Laukia ir jie - pavasario, kada pagaliau baigsis darbo diena, pinigų iš kliento, atostogų, eilėje pas dantistą, ar tiesiog rytiniame kamštyje. Netgi labai į sėkmę orientuotas žmogus negali išvengti laukimo. Bet jis gali valdyti situaciją: nelaukti per ilgai, laukti kryptingai, išnaudoti laiką, pajusti malonumą. O dar, daugybė žmonių laukia savo gyvenimo šanso. Tai kas svarbaus yra laukime? Svarbu yra tai, kaip jūs suvokiate laukimą. Nes belaukiant būna ir taip, kad paaiškėja, jog nepaisant visko, sulaukti jums nelemta. Todėl tai, kaip vyksta pats laukimo procesas, įgauna didesnę prasmę. Jūs galite laukti įdomiai ir nuobodžiai. Naudingai ir desperatiškai. Ir tai kaip jūs jaučiatės laukdami dažnai lemia rezultatą - ko gi jūs sulaukiate. Kai jums sako, kad: "reikia ne laukti, bet veikti" - jums meluoja. Veikti reikia prieš pradedant laukti. Padaryti viską, kad laukti tektų kuo trumpiau ir rezultatas būtų laiku. O jau tada - laukti telieka. Visokie ten nervai ir Brauno judesiai belaukiant, jei visa kas įmanoma jau nuveikta anksčiau, tik nervų gadinimas. Tačiau daugybė žmonių būtent tam išeikvoja didžiulę dalį savo energijos. O be reikalo - laukimą tai dažniausiai tik prailgina. Kaip sakė toks Dunbaras Jozefo Hellerio knygoje "22 pataisa": "specialiai leidžiu laiką nuobodžiai, nes noriu gyventi ilgai".
Tai va, kokia išvada? Laukimas yra jūsų asmeninis laikas, pasistenkite jį praleisti prasmingai ir su malonumu. Nežinau ar yra tyrimas siejantis skaitymą prie stalo, ar tualete, su aukštesniu atlyginimu. Bet jei būtų, panašią priklausomybę rastumėte tarp radijo klausymo kamštyje besidairant į kitus vairuotojus  vairuotojas ir nebuvimo psichiatrinės klientu - barbenančiu per vairą ir spūsčiojančiu signalą. Ne vien tai, kad jūs kitiems atrodote idiotas, tai ir jūsų pačių sveikatos klausimas. Mylėkit save. Laukite su meile laukimui. Kai laukimas baigsis, reiks veikti. Dažniausiai tai yra darbas. Nors ne, kartais ir sexas.

2013 m. vasario 23 d., šeštadienis

Apsivožkit su savo viduramžiais!

    Nuėjau aš į knygų mugę, na ką, žmonių kaip košės, seni pažįstami visi susenę, nauji - pažįstami menkai ir nepatogu prieiti. Žmonių kaip košės, grūdasi, stumdosi, palto nepasikabinsi. Bilietas į mugę vėl pabrangęs, bet klaikiausias daiktas tai programėlė - nieko iš jos nesuprasi. Ne, kad padaryt kompiuterinį apsą mobilai, kur surinkus reikiamo stendo pavadinimą tau rodytų aiškų planelį, o gal net navigatorius vestų. Ne, kad galėtum įvesti temą, ar autorių ir tau pateiktų kokios leidyklos stende gali tai rasti. Ne. Tau teks tarsi kokiam Livingstonui, privalomai paprastuoju džiunglių geografo būdu, brautis pro prakaituotų kūnų knibždėlyną. Bandyti kažkam per petį įžiūrėti, ką tokio gero gali pasiūlyti leidyklos ir leidyklėlės. Jei esi patologinis toliaregis, pusvalandį palaukęs, gal prasisunksi iki prekystalio ir net galėsi pavartyt kurią knygą. Bendras vaizdas apie lietuviškas knygas bus paviršutiniškas, nebent kokias keturias dienas į mugę eitum kaip į darbą. Nežinau kaip jums, bet man atrodo per prabangu sugaišti kelis vakarus googlinimui ir pasirengimui vizitui į renginį, kuriam skirti žadi kokias keturias valandas. Ai, nu jo, padarysi kompiuterizuotą visa ko duombazę, taigi jau bus ne popieriuje. O čia jau peilis.

2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Apie rusiškumą

Žinot, aš jums pasakysiu kodėl visa kas rusiška yra blogis. Ne, ne todėl kad sovietiniai rusų filmai tik prastos vakarietiškų kopijos, nemokšiškai prisotintos sovietinių insaideriškų juokelių. Ne, ne todėl kad sovietai mus engė, trėmė ir neprošal pakartotų. Net ne todėl, kad rusiška TV, ar rusiški anekdotai populiariausi menko išsilavinimo ir skurdžių žmonių tarpe. Ne.
Tai kas rusiška bloga todėl, kad aš tobulai moku tą kalbą. Ne gerai, ne labai gerai. Tobulai. Net daugybę metų jos nevartodamas, rusiškai dažnai galiu pasakyti tiksliau ir aštriau nei gimtaja - lietuvių. Tai kas rusiška bloga ne todėl, kad visa tai angažuota, o jei ne - labai prastos kokybės. Ne, tai bloga todėl, kad tas angažuotas menas, nekokybiški daiktai supo mane didesnę mano gyvenimo dalį. Ir aš, jau ankstyvoje jaunystėje perpratęs jų esmę, buvau priverstas tokioje aplinkoje gyventi. Rusų literatūra bloga ne dėl to, kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to, kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA. Nes savo vaikams, jei tokių turėčiau, niekada neleisčiau taip jaustis. Nes tai veda į rusiškumą ir susinaikinimą. O norėčiau, kad jie turėtų ateitį. Žmogišką, ne rusišką ateitį. Ir žmogišką gyvenimą. Ne tą, kuris anot rusų ir iš jų to išmokusių lietuviškų dundukų, bus kada nors rytoj. Mes puikiai žinom kad jokio rytoj nebus, na gal ir bus, bet ne mums. Tai bus šiandienos vaikams. Labai norėčiau kad jie galėtų ne vien rusiškai juokauti, verkti dėl to kam jokios įtakos neturi, keiktis, ar piktintis dėl įvykių šalyse, kuriose niekada nebuvo, arba svajoti apie tai ko niekada nebus. Norėčiau, kad jie galėtų tiesiog gyventi, čia ir dabar, tokie kokie yra, nesukdami sau galvos. Prisikentėti jie visada suspės. Ir tu, kuris mane skaitai, suprask, jei mąstai bent apie savo vaikus, pamiršk Rusiją. Teverda ji savo syvuose. Tai tau svarbu - myli tu rusiškumą, ar nekenti, bet normalus pasaulis apie jį tiesiog nežino. Ir čia jo laimė.