2012 m. vasario 16 d., ketvirtadienis

Valstybės švenčių paraštės



Tolimais 1918 m., po beveik poros šimtų metų rusų okupacijos ir spaudos draudimo, ir ne ką švelnesnės vokiečių okupacijos metais, mažai kas galėjo net įsivaizduoti tą Lietuvą, kokią mes turime šiandien. Tuo metu, net ir tarp nepriklausomybės akto signatarų buvo įvairių nuomonių: vieni manė Lietuvai esant reikalinga tapti monarchija, kiti ateitį siejo tik su neišvengiamu Rusijos ar Vokietijos protektoratu. Bet Versalio sutartis ir komunistų perversmas Petrograde atvėrė mūsų tėvynei naujas perspektyvas. Galime didžiuotis savo protėviais, kurie pasitaikius šansui sugebėjo jį išnaudoti. Jei ne tie dvidešimt įžvalgių vyrų, svajotojų, pagal tų dienų realijas, nūdienės mūsų problemos ir ginčai nė neegzistuotų ar neturėtų jokios prasmės. Nebūtų net progos prohitlerininkiškiems neonaciams ginčytis su gender aktyvistais ir kairiaisiais libertarais, kas turi, o kas ne, teisę minėti savo šalies nepriklausomybės dieną. Mano akimis tie ginčai išvis juokingi. Nes ginčininkai savo vizijose mato ne tą Lietuvą, kurioje gyvena ir kurios laisvės faktas davė jiems saviraiškos laisvę, bet tokią, kuri būtų adaptuota jų siauriems interesams*. Kitą vertus, šių ginčų faktas yra akivaizdi samonės ir savivokos pažanga. Dar ir dabar dauguma rinkimuose balsuoja ne už savo interesą, bet už gražius pažadus. Žmonės, kurie sugeba savą interesą suvokti, išsakyti, ginti – brandžios visuomenės požymis. Visdėlto viešajame veikime dar matau okupacijos pasekmių atgarsius: Vilniuje įsipareigota statyti „lietuvių tautos namus“.  Taip, visokių paminklų ir tautinių simbolių masinė statyba buvo aktuali pirmąjį dešimtmetį nepriklausomybę atkūrus, bet šiandien, surūdijęs vamzdis prie Neries turi didesnę meninę ir kultūrinę vertę nei Gutausko „tautinė skylių siena“. Jei jau mūsų šalis pasiryžus išleisti keliolika milijomų „lietuvių namams“, testato juos Reading‘e ar Drammen‘e. Ten, kur jie išties būtų reikalingi. Mano akimis, mūsų šalyje vis dar daugybė darbų daroma tam, kad kažką parodyti, įamžinti, pažymėti, bet toli gražu ne tam, kam visiems mums būtų geriau ir gražiau gyventi. Todėl pasidžiaukime vasario 16 – tąja, diena, kuri visų mūsų gyvenimą padarė geresniu.

*Tiesa,  tolerantiškasis jaunimas uždraustų nacius. Naciai, turėdami galimybę, uždraustų ne tik šį jaunimą, bet ir liberalus, socdemus, net mane ir jus turbūt uždraustų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą