stilius

Jau kurį laiką blogeriai viens per kitą siautėja rinkdami stilingiausią blogą, o kadangi Baltasis Vaiduoklis paminėjo mane geru žodžiu, tai sakau reikia reaguot ir ką nors nominuoti. Bet kadangi visi dalina avardus tik prieteliams ir artimiesiems, tai nusprendžiau paskirti savo premijas kiek kitaip. Jos yra trys. Visi trys nominantai yra labai stilingi, bet labai skirtingi. Pirmoje vietoje būtų Rokiškis - už loginį mąstymą: jei sutariate su juo dėl pradinių prieladų, sutarsite ir su išvadomis. Antroje vietoje būtų Gintaras Mikšiūnas, kurio skaityti nerekomenduoju, jei nesate Vasaros 5 pacientas, bet susipažinimui pravers. Nes tai visiškai kosminis anapusinio samokslo šalininko briedas. Dar yra toks beprotis Kantas, kuris visaip ten  dergiasi, tai būtų trečias. Tai šio dar labiau nerekomenduoju ir nuorodos į jį nededu, bet anas yra labai stilingas savo durnumu. To Kanto vieta, keistas sutapimas, turėtų būti Rokiškyje, griežto režimo durnyne greta Varnelio. Ale ta vieta su Rokiškiu nieko bendro neturi. Tai tiek va apie stilių, kuris nebūtinai sutampa su jūsų supratimu apie gėrį ir grožį, bet yra modus operandi - darymo būdas.

Knygų mugė ir ekskursai po istoriją

             

Taigi vatgi, ėmė ir nutiko taip, kad aš nuėjau į knygų mugę. Jei manote kad ko nors pirkti, tai ne. Žinia, apsimoka įsigyti knygą leidyklos kaina. Bet tik tuomet, jei knygos jums labai reikėtų ir bibliotekoje ji būtų sunkiai gaunama. Mažai aš knygų beskaitau, vis dažniau internetu apsiriboju . O ir įsigytosios senai namuose nebetelpa.
Ogi įėjimas į mugę metai po metų vis brangsta. Susiję tai su iškreipta merdėjančio verslo* logika: sumokėjęs pinigus ir prasistumdęs kelias valandas, ką nors nusipirksi vien tam, kad pinigai už bilietą neatrodytų išmesti į balą. Žodžiu kažkoks trupinių rinkėjų** marketingas, kurį Rokiškis geriau paaiškintų. Nes anas bet ką paaiškina, teisingai, net jei tas paaiškinimas ir nevisai tiesa.
Kaip antai: šilkinės kojinės nepaisant nailoninių atsiradimo išliko, betgi tapo dar didesne prabanga nei tuomet, kai tokių nebuvo. Arba apie bulves – tai čia panašiai gal ir būtų, tik istorija žino kiek kitokių pavyzdžių: tuo metu kai Cezaris kariavo galų karus, toks išverstakailis populiaras Publijus Klodijus pasiprašė iš patricijų luomo į plebėjų luomą. Tuomet tapo liaudies tribūnu ir surinkęs šalininkų gaują išplėšė Belonos šventyklą. Už išvogtus iš šventyklos turtus ėmė Romos liumpenam nemokamai dalyti maistą. Galiausiai kvailai žuvo gatvių riaušių metu.
 Bet esmė ne tame, šis antikos "socialistas" davė pradžią reiškiniui – duona už dyką. Vėliau, Cezariui užkariavus Egiptą, į Romą ėmė plūsti pigūs Egipto grūdai. Žema Egipto grūdų kaina ir mada dalyti duoną liaudžiai padėjo įsitvirtinti tiek Gajui Julijui, tiek jo paveldėtojams – Cezariams. Ši duona už dyka, kartu su žemės sklypų dalijimu legionieriams veteranams, tapo imperatoriaus valdžios atrama. Jei kalbesime apie visą imperiją, tai buvo viena pagrindinių jos suklestėjimo sąlygų. Buvo ir atoveiksmis: Italijos ūkininkai nesugebėjo konkuruoti su daug pigesniais grūdais. Jie viens po kito metė ūkininkavimą – nebenaudingą užsiėmimą. Tuo pačiu išnyko tradicinis Romos pilietis, jos pagrindinė atrama: karys – ūkininkas. Po kelių šimtų metų žemdirbystė Italijoje atsigavo, bet jau kitokia. Didžiulius geriausios žemės plotus buvo užėmę dvarai ir parkai, javai niekada nebevaidino Italijos žemės ūkyje tokios svarbios rolės kaip iki minėtų įvykių. O kai dar už poros šimtmečių užplūdo barbarai, eilinis pilietis geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo ginti tėvynės. Ir tai tik todėl, kad jis jau nebebuvo savininkas.
Yra ir atvirkštinis pavyzdys: tarpukario Lietuvoje valstybės steigtos ir proteguojamos kooperatinės bendrovės, kaip „Maistas“, „Lietūkis“, „Pieno centras“, „Lietkoopsajunga“ ir pan. sužlugdė žydų smukiąją prekybą. Jie masiškai bankrutavo ir tapdavo komunistais. Nes bendrovių akcininkai, absoliučia dauguma, buvo žemės savininkai – lietuviai. Rezultatą apturėjom 1940 - 1941 metais. Tai tiek apie valstybės pastangas socializmą daryti. Su atitinkamom pasekmėm.
Beje, yra ir visai atvirkščias pavyzdys, – tai opiumas ir jo produktai. Dar 1936 metais USA heroinas buvo laisvai pardavinėjamas vaistinėse kaip vaistai nuo kosulio, narkomanus morfinistus buvo galima ant pirštų suskaičiuoti ir patys narkotikai buvo pigūs ir mažai kam įdomūs. Bet sausas įstatymas baigėsi, mafijinėms struktūroms reikėjo kompensuoti pelnus. Narkotikai buvo kriminalizuoti ir pamažu susikūrė vis auganti aukštų kainų produkto rinka. Taigi, draudimas sukūrė situaciją, kuomet net esant mažesnei nei karo metu opijatų paklausai jų distributoriams pelnai buvo garantuoti.
Tik tokią (analogišką narkotikų kriminalizavimui) tematau išeitį autorių teisių lobistams. Nes jei popierinių knygų, o ir kitų legalių produktų leidyba būtų uždrausta, gal pamažu jos kaip visi draudžiami vaisiai taptų skanesnės :)
O knygų mugėje nepirkau. Taip nubausdamas visus leidėjus ir apsiputojusius teisių gynėjus. Nors nesigailiu nuėjęs. Kur kitur šiuo šaltu ir nykiu metu laiku būčiau sutikęs tiek draugų ir bičiulių?

* knygų leidyba
** krachaborų

Apie tinginystę

·         Daugiau nei prieš šimtmetį barzdotas dėdė Darvinas aiškino, kad žmogų išugdė darbas. Nesakysiu kad
melavo, bet klydo tai jau tikrai. Nes žmogų išugdė tinginystė. Ne šiaip paprastas gulinėjimas, bet siekimas maksimalaus rezultato minimaliomis sąnaudomis.
Ir štai apie ką aš:
Henris Fordas kažkada rašė maždaug taip: „Kvailiausias padaras pasaulyje yra valstietis (fermeris), užuot įsigijęs traktorių, jis sutaupys (?) pinigų ir ars rankinių plūgu, kapstysis savo sklypelyje rankomis ravėdamas piktžoles, įdėdamas neįtikėtiną kiekį darbo, bet vistiek, užeis sausra ir paleis vėjais jo triūsą. Nepaisant to, jis nė nepagalvos įsirengti drėkinimo sistemą ir metai po metų sausra jį užklups netikėtai.“
Štai pavyzdžiui lankas, sakysit jį išrado koks stachanovietis? Toks kuriam miela prieš nudobiant žvėrį jį negyvai užvaikyti? Tikrai ne. Lanko išradėjas buvo kreivas, šleivas, trumpakojis ir mėgėjas pagulinėti. Tik regėjimas jo buvo puikus. O kai regėjimas pablogėjo, išrado akinius. Galite man prieštarauti sakydami: „vergai, be jokių įrankių, naudodami vien akmeninius kaltus pastatė piramides“ – visiška nesamonė. Ne tik logika, bet jau ir archeologija tą neigia. Tiesa, sovietai iškasė niekam nereikalingą „Belomorkanalą“, dažnai net kastuvo savo vergam neduodami. Bet, jei ką ir pasiekė prieš užsilenkdami, tai tik naudodami iš „supuvusių vakarų“ pavogtas technologijas. Net skurdo ideologas Mao, ir tas galiausiai ėmė auginti Kinijoje kukurūzus. Tuo pabaigdamas sistemingo kasmetinio bado erą, sąlygotą daug rankų darbo reikalaujančios monokultūrinės ryžių žemdirbystės. O kur aš čia lenkiu? Ogi ten, kad darbas pats savaime niekam nereikalingas. Štai šiuolaikiška visuomenė – Ispanija: 20% bedarbių, 10% vad. elitas, kurie nedirbo niekada, apie 40% pensininkų ir bent 15% vaikų. Bet palaukit! Juk yra dar invalidai ir kitokie neįgalieji, dar kokie 10%. Taigi, lieka vos penki proc. ką nors realiai darančių. Ir ką? Na taip, recesija pas juos, bent apie badą nėra nė kalbos. O iš to seka, kad esant normaliam gamybos būdui visuomenę išlaiko vos penkiolika (jei bedarbystė iki 10%) proc. žmonių. Maždaug tiek šiuo metu Lietuvoje ir turi darbą. Nesakau dirba. Dirba gal veik visi suaugę , apie 60% gyventojų. Tik va, niekas už tą jų darbą nemoka. Ir štai todėl, kai džiūgaujama sukūrus keliasdešimt darbo vietų su minimaliu atlygiu, sakau, geriau jau minimali pašalpa, ta bent skatins žmogų ką nors išrasti, kad ir lanką.

Valstybės švenčių paraštės

Tolimais 1918 m., po beveik poros šimtų metų rusų okupacijos ir spaudos draudimo, ir ne ką švelnesnės vokiečių okupacijos metais, mažai kas galėjo net įsivaizduoti tą Lietuvą, kokią mes turime šiandien. Tuo metu, net ir tarp nepriklausomybės akto signatarų buvo įvairių nuomonių: vieni manė Lietuvai esant reikalinga tapti monarchija, kiti ateitį siejo tik su neišvengiamu Rusijos ar Vokietijos protektoratu. Bet Versalio sutartis ir komunistų perversmas Petrograde atvėrė mūsų tėvynei naujas perspektyvas. Galime didžiuotis savo protėviais, kurie pasitaikius šansui sugebėjo jį išnaudoti. Jei ne tie dvidešimt įžvalgių vyrų, svajotojų, pagal tų dienų realijas, nūdienės mūsų problemos ir ginčai nė neegzistuotų ar neturėtų jokios prasmės. Nebūtų net progos prohitlerininkiškiems neonaciams ginčytis su gender aktyvistais ir kairiaisiais libertarais, kas turi, o kas ne, teisę minėti savo šalies nepriklausomybės dieną. Mano akimis tie ginčai išvis juokingi. Nes ginčininkai savo vizijose mato ne tą Lietuvą, kurioje gyvena ir kurios laisvės faktas davė jiems saviraiškos laisvę, bet tokią, kuri būtų adaptuota jų siauriems interesams*. Kitą vertus, šių ginčų faktas yra akivaizdi samonės ir savivokos pažanga. Dar ir dabar dauguma rinkimuose balsuoja ne už savo interesą, bet už gražius pažadus. Žmonės, kurie sugeba savą interesą suvokti, išsakyti, ginti – brandžios visuomenės požymis. Visdėlto viešajame veikime dar matau okupacijos pasekmių atgarsius: Vilniuje įsipareigota statyti „lietuvių tautos namus“.  Taip, visokių paminklų ir tautinių simbolių masinė statyba buvo aktuali pirmąjį dešimtmetį nepriklausomybę atkūrus, bet šiandien, surūdijęs vamzdis prie Neries turi didesnę meninę ir kultūrinę vertę nei Gutausko „tautinė skylių siena“. Jei jau mūsų šalis pasiryžus išleisti keliolika milijomų „lietuvių namams“, testato juos Reading‘e ar Drammen‘e. Ten, kur jie išties būtų reikalingi. Mano akimis, mūsų šalyje vis dar daugybė darbų daroma tam, kad kažką parodyti, įamžinti, pažymėti, bet toli gražu ne tam, kam visiems mums būtų geriau ir gražiau gyventi. Todėl pasidžiaukime vasario 16 – tąja, diena, kuri visų mūsų gyvenimą padarė geresniu.

*Tiesa,  tolerantiškasis jaunimas uždraustų nacius. Naciai, turėdami galimybę, uždraustų ne tik šį jaunimą, bet ir liberalus, socdemus, net mane ir jus turbūt uždraustų.

Apie kinų maistą, bet ne apie ACTA

Tai va, galiausiai prisėdau kažką parašyt. Ir išsyk nejauku tapo. Nes papasakoti noriu apie savo eilinį savaitgalį. Ir tai tuo metu, kai visi internetai kovoja su ACTA. Taip galima ir kažkokiu nepilnaverčiu pasijust. Už lango vos ne revoliucija, o aš… kaip koks Mieželaitis, kuris nomenklatūrščiko (Preikšto ar tai Žiugždos) žodžiais: “tuo metu, kai visoje šalyje vyksta revoliucinės permainos, rašinėja “apie sartąją kumelę”. Tai čia 1949 m. buvo, per rašytojų sąjungos suvažiavimą, kuriame ir B. Sruoga už  “Dievų mišką” buvo pasmerktas. Va, net Rokiškis* į mitingą nubėgo. O aš – pramiegojau. Nėra man atleidimo. Vai nėra…
Bet gal ir gerai, nes dar būčiau puolęs kalbas rėžt. Kaip koks anachopravadyrius, į kurio organizuojamas akcijas duok dieve šeši žmonės susirenka. Čia ne mažiau šešių šimtų susirinko, kai liberalai organizavo, o blogeriai išpiarino. Bet žiūriu TV, o ten – Pocevičius dalina interviu, lyg būtų koks įvykio alfa ir omega. Išvada? Miegas – geriausias gydytojas! Nuo susireikšminimo padeda.
Tai va, nusprendė mano brangiausioji nusipirkti siūlų, mat riešines mezga. Ir ta nuostabia proga aplankėme praeityje rusų turistam svarbiausią kultūros objektą, o būtent – VCUP. Univermagą dar kitaip.  O ten dabar visokių viešojo maitinimo įstaigų priviso, ir šiaip poilsio zonų. Gulinėja ten jaunimėlis, coca cola siurbčioja. Laiką leidžia. Čatina: apie tai kad taksu važinėt brangu, apie tai kaip naujai pirktas “bemvas” neužsiveda ryte. Girdžiu ir galvoju, taip jums ir reikia! Aš va, senuku VW važinėju, tai jis iki minus dvidešimt net nesimuisto. Kai stipriau šąla,  žemiau minus 20, tai tik kartą ryte problemų turėjau ir tai dėl to kad akumas išsikrovė.
Bet rašyti ši tekstą sumaniau dėl to, kad penktame aukšte atradome dar nelankytą kinų užeigą, “Kinų perlas” vadinas. Na ką, reik paragaut kokiais perlais čia šeria;)
 Užeigėlė kaip įprasta kiniškoms – nedicka, ne kokia “Čili” ar “Čarli” arklidė. Kaip ir dauguma CUP’o parduotuvių ji primena nišą, ar kambarį be vienos sienos. Baldai, kaip tokiai vietai, netikėtai brangūs ir  nenudėvėti. Tiesa, greičiau skandinaviško  nei kiniško stiliaus. Pagrindinis kiniškas koloritas, savininkų nuomone, matyt turėjo būti oficianto rūbai, bet man jie labiau priminė graikiškus. Bet pats oficiantas visai malonus ir paslaugus. Būtent, vyrukas! Kas šiaip Vilniaus kinų knaipėm nebūdinga. Nes pagal nerašytą lietuvišką įstatymą yra akivaizdi prabanga.
 Meniu gan tradicinis, nors žuvies  patiekalų jame daugiau. Kainos irgi veik standartinės: sriuba – 7 – 9, karšti patiekalai – 15 – 17 – maža, 25 – 27 – didelė porcija. Užsisakėm tradicinės kiniškų baltų grybų sriubos. Meniu radome veršienos patiekalą už jautienos kainą, bet paaiškėjo kad veršienos jie neturi. Tai padavėjas įsiūlė firminį jų jautienos kepsnį aluje. Alus vertas atskiro paminėjimo. Ne dėl paties alaus: yra kalnapilis „Grand“, „Engelberg“ ir juodas „Porteris“. Bet dėl akcijų. Tokių pas  juos vyksta dvi: jei imi porą bokalų alaus – gauni 0,3 butelaitį papildomai. Antroji įdomesnė – duoda keptos duonos lėkštę. Čia jau išskirtinis daiktas kinų knaipėje, dar nemačiau kad kur pas kiniečius duotų duonos, net ir specialiai paparašius. Šiaip, sakyčiau kad duona prie kinų maisto yra skonio gadinimas, bet šiuo atveju net labai pravertė: virėjas tikrai nepagailėjo sriubai acto, tad alus ir duona padėjo bent kiek tą rūgštį „numušti“. Dar vienas dalykėlis: sriubą jie patiekia ryžių indeliuose, todėl porcijos beviltiškai mažytės. Matyt todėl, kad indus iš Kinijos atsivežt akivaizdžiai patingėjo. Indai žinoma kinų gamybos, bet tik tokie, kokius Maxima parduoda. O tai, save gerbiančiam kinų kabokui, visiškas pažeminimas.  Belaukiant antro patiekalo teko nuklausyti, kaip peroksidinė indų plovėja virtuvėje moko virėją (tikrą kiną!) kalbėti lenkiškai, integruoja tskant‘ , kaip liepė šv. Tomaševskis. O tas jautienos kepsnys aluje pasirodė visai skanus. Su vienu „bet“: jei tai geriausias jų patiekalas, reiškia visi kiti prastesni. Prisiminus dar ir visai nekokią sriubą – akivaizdu, kad daugiau niekada tenai neisime. O padavėjas stengėsi, net gaila jo kažkiek buvo, aptarnavimas už maistą geresnis. Palikom jam vieną litą arbatpinigių. Gal tai bent kiek atpirks faktą, kad tenka dirbti pas labai jau vidutinį virėją.


*Skirtingai nuo Rokiškio, kuris „rašo jūsų džiaugsmui“, aš rašau savo malonumui**, tad nepatinka – neskaitykit.
**Prašau čia ko nors neįtarti, Rokiškį aš gerbiu ir mėgstu.