Paskutinės rugsėjo dienos Katalonijoje, mes su brangiaja sėdime Barsos aikštėje ir gurkšnojame šaltą Estrella. Formaliai, Ispanijoje jau kuris laikas viešai gerti alkoholį uždrausta, bet štai šalia katalonai alumi gaivinas, tai mums, dviem prakaitu permirkusiems ir kojas iki pūslių nutrynusiems šiauriečiams, juolab nepapasakosi.
Tai štai: šaltas alus, puiki diena, nuostabus miestas. Žiū, ir laikraštis ant suoliuko šalimais guli. Toks visas naujas, spautuvės dažais kvepiantis - pavartom? OK - La Vanguardia. Na ką? Bankai, ES, blogi vokiečiai ir pan. Pasidalinam lapus, o jų daug (storas, solidus laikraštis, ar nebus popieriaus kiekis spaudoje viena iš ekonominės krizės priežasčių?). Viename iš paskutinių puslapių brangioji randa sudoku. Ne vieną, visus tris. Paprastą, sudėtingą ir neišsprendžiamą. Ilsimės, gurkšnojam alutį, sudoku sprendžiam. Išsprendus pirmąjį, aš pavargau nuo neįprastos protinės įtampos ir nusprendžiau pasidairyti po likusius laikraščio lapus, ko nors apie Katalonijos nepriklausomybę. Dėbt, į titulinį puslapį, o čia rytdienos data! Nu bliam, galvoju, pažanga kolūkyje, dar tik pora valandų popiet, o jau rytdienos laikraštis. Bet palaukit, jei taip, tai aš ką, datas supainiojau? Vėl į lėktuvą pavėluosim? Net užkaitau visas! Žvilgt į mobiliąką, tikrai rytdienos laikraštis! Bet juk taip nebūna!
Nepanikuok! Sako mano meilė, į datą pažiūrėk! Ir tikrai, diena - rytojus, bet mėnesis birželio... Bet toks naujas, dažais kvepiantis ir rimtas - sudėtingiausio sudoku net mano protingoji moteris neįveikė. Tai va, La Vanguardia, vansi...
