Taigi vatgi, ėmė ir nutiko taip, kad
aš nuėjau į knygų mugę. Jei manote kad ko nors pirkti, tai ne. Žinia, apsimoka
įsigyti knygą leidyklos kaina. Bet tik tuomet, jei knygos jums labai reikėtų ir
bibliotekoje ji būtų sunkiai gaunama. Mažai aš knygų beskaitau, vis dažniau internetu
apsiriboju . O ir įsigytosios senai namuose nebetelpa.
Ogi įėjimas į mugę metai po metų vis brangsta. Susiję tai su iškreipta merdėjančio verslo* logika: sumokėjęs pinigus ir prasistumdęs kelias valandas, ką nors nusipirksi vien tam, kad pinigai už bilietą neatrodytų išmesti į balą. Žodžiu kažkoks trupinių rinkėjų** marketingas, kurį Rokiškis geriau paaiškintų. Nes anas bet ką paaiškina, teisingai, net jei tas paaiškinimas ir nevisai tiesa.
Kaip antai: šilkinės kojinės nepaisant nailoninių atsiradimo išliko, betgi tapo dar didesne prabanga nei tuomet, kai tokių nebuvo. Arba apie bulves – tai čia panašiai gal ir būtų, tik istorija žino kiek kitokių pavyzdžių: tuo metu kai Cezaris kariavo galų karus, toks išverstakailis populiaras Publijus Klodijus pasiprašė iš patricijų luomo į plebėjų luomą. Tuomet tapo liaudies tribūnu ir surinkęs šalininkų gaują išplėšė Belonos šventyklą. Už išvogtus iš šventyklos turtus ėmė Romos liumpenam nemokamai dalyti maistą. Galiausiai kvailai žuvo gatvių riaušių metu.
Bet esmė ne tame, šis antikos "socialistas" davė pradžią reiškiniui – duona už dyką. Vėliau, Cezariui užkariavus Egiptą, į Romą ėmė plūsti pigūs Egipto grūdai. Žema Egipto grūdų kaina ir mada dalyti duoną liaudžiai padėjo įsitvirtinti tiek Gajui Julijui, tiek jo paveldėtojams – Cezariams. Ši duona už dyka, kartu su žemės sklypų dalijimu legionieriams veteranams, tapo imperatoriaus valdžios atrama. Jei kalbesime apie visą imperiją, tai buvo viena pagrindinių jos suklestėjimo sąlygų. Buvo ir atoveiksmis: Italijos ūkininkai nesugebėjo konkuruoti su daug pigesniais grūdais. Jie viens po kito metė ūkininkavimą – nebenaudingą užsiėmimą. Tuo pačiu išnyko tradicinis Romos pilietis, jos pagrindinė atrama: karys – ūkininkas. Po kelių šimtų metų žemdirbystė Italijoje atsigavo, bet jau kitokia. Didžiulius geriausios žemės plotus buvo užėmę dvarai ir parkai, javai niekada nebevaidino Italijos žemės ūkyje tokios svarbios rolės kaip iki minėtų įvykių. O kai dar už poros šimtmečių užplūdo barbarai, eilinis pilietis geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo ginti tėvynės. Ir tai tik todėl, kad jis jau nebebuvo savininkas.
Yra ir atvirkštinis pavyzdys: tarpukario Lietuvoje valstybės steigtos ir proteguojamos kooperatinės bendrovės, kaip „Maistas“, „Lietūkis“, „Pieno centras“, „Lietkoopsajunga“ ir pan. sužlugdė žydų smukiąją prekybą. Jie masiškai bankrutavo ir tapdavo komunistais. Nes bendrovių akcininkai, absoliučia dauguma, buvo žemės savininkai – lietuviai. Rezultatą apturėjom 1940 - 1941 metais. Tai tiek apie valstybės pastangas socializmą daryti. Su atitinkamom pasekmėm.
Beje, yra ir visai atvirkščias pavyzdys, – tai opiumas ir jo produktai. Dar 1936 metais USA heroinas buvo laisvai pardavinėjamas vaistinėse kaip vaistai nuo kosulio, narkomanus morfinistus buvo galima ant pirštų suskaičiuoti ir patys narkotikai buvo pigūs ir mažai kam įdomūs. Bet sausas įstatymas baigėsi, mafijinėms struktūroms reikėjo kompensuoti pelnus. Narkotikai buvo kriminalizuoti ir pamažu susikūrė vis auganti aukštų kainų produkto rinka. Taigi, draudimas sukūrė situaciją, kuomet net esant mažesnei nei karo metu opijatų paklausai jų distributoriams pelnai buvo garantuoti.
Tik tokią (analogišką narkotikų kriminalizavimui) tematau išeitį autorių teisių lobistams. Nes jei popierinių knygų, o ir kitų legalių produktų leidyba būtų uždrausta, gal pamažu jos kaip visi draudžiami vaisiai taptų skanesnės :)
O knygų mugėje nepirkau. Taip nubausdamas visus leidėjus ir apsiputojusius teisių gynėjus. Nors nesigailiu nuėjęs. Kur kitur šiuo šaltu ir nykiu metu laiku būčiau sutikęs tiek draugų ir bičiulių?
Ogi įėjimas į mugę metai po metų vis brangsta. Susiję tai su iškreipta merdėjančio verslo* logika: sumokėjęs pinigus ir prasistumdęs kelias valandas, ką nors nusipirksi vien tam, kad pinigai už bilietą neatrodytų išmesti į balą. Žodžiu kažkoks trupinių rinkėjų** marketingas, kurį Rokiškis geriau paaiškintų. Nes anas bet ką paaiškina, teisingai, net jei tas paaiškinimas ir nevisai tiesa.
Kaip antai: šilkinės kojinės nepaisant nailoninių atsiradimo išliko, betgi tapo dar didesne prabanga nei tuomet, kai tokių nebuvo. Arba apie bulves – tai čia panašiai gal ir būtų, tik istorija žino kiek kitokių pavyzdžių: tuo metu kai Cezaris kariavo galų karus, toks išverstakailis populiaras Publijus Klodijus pasiprašė iš patricijų luomo į plebėjų luomą. Tuomet tapo liaudies tribūnu ir surinkęs šalininkų gaują išplėšė Belonos šventyklą. Už išvogtus iš šventyklos turtus ėmė Romos liumpenam nemokamai dalyti maistą. Galiausiai kvailai žuvo gatvių riaušių metu.
Bet esmė ne tame, šis antikos "socialistas" davė pradžią reiškiniui – duona už dyką. Vėliau, Cezariui užkariavus Egiptą, į Romą ėmė plūsti pigūs Egipto grūdai. Žema Egipto grūdų kaina ir mada dalyti duoną liaudžiai padėjo įsitvirtinti tiek Gajui Julijui, tiek jo paveldėtojams – Cezariams. Ši duona už dyka, kartu su žemės sklypų dalijimu legionieriams veteranams, tapo imperatoriaus valdžios atrama. Jei kalbesime apie visą imperiją, tai buvo viena pagrindinių jos suklestėjimo sąlygų. Buvo ir atoveiksmis: Italijos ūkininkai nesugebėjo konkuruoti su daug pigesniais grūdais. Jie viens po kito metė ūkininkavimą – nebenaudingą užsiėmimą. Tuo pačiu išnyko tradicinis Romos pilietis, jos pagrindinė atrama: karys – ūkininkas. Po kelių šimtų metų žemdirbystė Italijoje atsigavo, bet jau kitokia. Didžiulius geriausios žemės plotus buvo užėmę dvarai ir parkai, javai niekada nebevaidino Italijos žemės ūkyje tokios svarbios rolės kaip iki minėtų įvykių. O kai dar už poros šimtmečių užplūdo barbarai, eilinis pilietis geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo ginti tėvynės. Ir tai tik todėl, kad jis jau nebebuvo savininkas.
Yra ir atvirkštinis pavyzdys: tarpukario Lietuvoje valstybės steigtos ir proteguojamos kooperatinės bendrovės, kaip „Maistas“, „Lietūkis“, „Pieno centras“, „Lietkoopsajunga“ ir pan. sužlugdė žydų smukiąją prekybą. Jie masiškai bankrutavo ir tapdavo komunistais. Nes bendrovių akcininkai, absoliučia dauguma, buvo žemės savininkai – lietuviai. Rezultatą apturėjom 1940 - 1941 metais. Tai tiek apie valstybės pastangas socializmą daryti. Su atitinkamom pasekmėm.
Beje, yra ir visai atvirkščias pavyzdys, – tai opiumas ir jo produktai. Dar 1936 metais USA heroinas buvo laisvai pardavinėjamas vaistinėse kaip vaistai nuo kosulio, narkomanus morfinistus buvo galima ant pirštų suskaičiuoti ir patys narkotikai buvo pigūs ir mažai kam įdomūs. Bet sausas įstatymas baigėsi, mafijinėms struktūroms reikėjo kompensuoti pelnus. Narkotikai buvo kriminalizuoti ir pamažu susikūrė vis auganti aukštų kainų produkto rinka. Taigi, draudimas sukūrė situaciją, kuomet net esant mažesnei nei karo metu opijatų paklausai jų distributoriams pelnai buvo garantuoti.
Tik tokią (analogišką narkotikų kriminalizavimui) tematau išeitį autorių teisių lobistams. Nes jei popierinių knygų, o ir kitų legalių produktų leidyba būtų uždrausta, gal pamažu jos kaip visi draudžiami vaisiai taptų skanesnės :)
O knygų mugėje nepirkau. Taip nubausdamas visus leidėjus ir apsiputojusius teisių gynėjus. Nors nesigailiu nuėjęs. Kur kitur šiuo šaltu ir nykiu metu laiku būčiau sutikęs tiek draugų ir bičiulių?
* knygų leidyba
** krachaborų
