Taip nutiko kad šiandien perskaičiau tekstą, kuriame visiems jums žinomas Rokiškis rašo apie tautinius lietuvių bruožus, bet kai kurių tiesiog nemato ar pastebėti nenori. Štai todėl nusprendžiau ir aš parašyti šį tą apie tautiškumą.
Trivialu, bet kaip man patinkantį lietuvių tautinį bruožą, norėčiau paminėti saikingumą. Kuris yra smetoniškų inteligentų diegtas. Sakoma, iš lietuviško kaimo kilęs paprotys, šiandien beveik jau ir nunykstantis. Pavyzdžiui: vengti ryškių nederančių spalvų ar mieliau puoštis sidabru nei auksu. Bet pasireiškia tai tik papuošaluose ir stiliuje. Ogi naujalietuviai, kaip jokio stiliaus neturintys, visai teisėtai angluose vadinami "fuckig polish". Nes ką dar gali manyti žvelgdamas į pagert, pasimušt, rėdytis treningais ir plikai skusti galvas mėgstančius piliečius?
Lietuvišku hobiu galima būtų pavadinti sodininkystę ir daržininkystę. Net tokios galimybės iš esmės neturint, lietuvaitės įsigudrina trijose kvadratinėse pėdose tarp betono ir plieno užveisti gėlių darželį. Tomis pastangomis nemenkai stebindamos kaimynus, airius tarkim.
Nemenką vietą lietuvio gyvenime užima automobilis - dažnam jis gerokai svarbesnis nei nuosavi namai. T. y. namas ar butas gali būt sukrypęs ir nutriušęs, bet auto - naujas, prabangus ir blizgantis. Ir kaltas čia ne trivialus mačistinis polėkis, bet tautinė "bernelio ant balto žirgelio" tradicija įaugusi į kraują kartu su liaudies dainomis.
Visgi labiausiai užknisantys lietuvių bruožai yra smegenkrušystė ir savinieka. Šieji du, sakyčiau, yra būdingi visai posovietinei erdvei, betgi lietuvių tarpe itin ryškūs. Niekur o niekur nesusidūriau su faktu, kad man visai nė nepažįstamas žmogus galėtų pulti siūlyti į snukį dėl požiūrio į Kubilių, į tai "ko nori mergaitė" ar pan. Tai galima būtų pavadinti "neadekvačiomis pastangomis" dedamomis tam, kad visi galvotų taip pat kaip pastangas dedantis. Labiau šiame nuprotėjime pažengę tik rusai, turkai ir arabai (bent mano akimis žiūrint). Smegenkrušystės šaknų galima būtų ieškoti pagoniškame užsispyrime nesikrikštyti. Bet labiau tikėtina, kad tai šimtmečių gyvenimo greta gausios žydų bendruomenės pasekmė. Kažkuria prasme tai - religinio fanatizmo atmaina.
Jei apie savinieką, tai Lietuvoje galima būtų pradėti dalinti "Oskarą" už tai kas labiau ir skandalingiau per kokias nors medijas išsityčios. Jei ne iš visos Lietuvos, tai bent iš jos runkelių ar varguolių. Ir beveik kas antras kandidatas į tokį apdovanojimą būtinai savo purvo srauto adresatą įvardys kaip "mes". Na, taip, labai tautiška, tik Jūs ne Mes. Ir ačiū Dievui.
Ir jau visai tautinis briedas yra apie Vienybę. Vienybę, vardan kurios, suprask, bet kokius tikslus ar idealus dera aukoti.
Sakysite trumpas ir neišsamus tekstas? Tuomet eikite pagal aukščiau esančią nuorodą pas Rokiškį ir skaitykite ten. Jis tikrai turi daugiau laiko ir noro tekstokūrai.
