Metų apžvalga ir lūkesčiai ateičiai

 1. Amerika traukiasi iš pasaulinės arenos ir vis labiau susivynioja į kokoną. Tampa vien sau pačiai įdomi ir reikšminga. Matydami visa tai mes turim patys rūpintis savo saugumu. Čia Nr vienas yra vokiečių brigada. Neįtikėtina naujųjų laikų Lietuvos diplomatijos pergalė, kurios autorius Prezidentas Nausėda net nesigiria, nors Lietuvos Anūkas visokeriopai trukdė ir darė viską, kad tai neįvyktų. 

2. Vis dar aptarinėjama švedų narystė NATO nebėra reikšminga, jei NATO kaip formatas miršta. Lietuva galėtų bandyti vystyti tiesioginius ryšius su Švedija ir kt. Skandinavijos šalimis ir sudaryti tiesiogines ginybos sutartis (kol NATO dar nemirė, tai padaryti lengviau), kaip Skandinavijos šalys turi tarpusavyje. Tai būtų nepalyginamai svarbiau, nei "proveržiai Indopacifike" ar "žmogaus teisių" paieškos Azerbaidžane.

3. Lenkija - mūsų didžiausia draugė, su kuria neturime beveik jokių ekonominių ryšių, išskyrus Maximos dukterinę Biedronką. Kas nors gali atsakyt kodėl? Kas nors bent pirštą tuo klausimu
pajudino?

4. Gal kas gali pasakyti bent vieną priežastį, kodėl net baigiantis antriems karo metams Lietuva remia russkij mir ir iš valstybės lėšų finansuoja rusiškus darželius ir mokyklas? Ruošiam pamainą 5 kolonai? 

5. Kaip paaiškėjo, Lietuva per daug "kiaušinių" sudėjo į mažai kvalifikacijos ir daug medienos reikalaujančią baldų gamybą. Ar nereikėtų truputį perdėliot prioritetų ant geležų ir elektronikos? 

6. Eksportuot šlamštą į Švediją kiekvienas durnius gali, tam užtenka turėti mažesnę savikainą. O jūs parduokit Afrikoje - būtent ant to dešimtmečiais važiuoja britai ar danai. Ten neparduosi skurdžiams - jie neįpirks. Ten neparduosi viduriniajai klasei - ten tokios nėra. Ten parduodamas luxury premium segmentas diktatoriams, oligarchams ir jų šeimoms irba giminėms.

                 Jei kuri politinė partija atsižvelgų į paminėtus faktus, ji ir būtų mano pasirinkimas artėjančiuose rinkimuose.

                                               Kimas

                       Nemokslinė fantastika Šr. Korėjos tema

   Šiuo metu, po ką tik tvyrojusios mirtinos įtampos, Korėjos pusiasalyje yra viltingo laukimo metas. Artinasi derybos su šiauriniu pūgžliu ir netikėtumai gali būti neįtikėtini.
   Paprasčiau tariant, dabar svarbu kokias sąlygas nusiginklavimui iškels Kimas ir ar sutiks su tuo Pietų Korėja ir Trumpas. Tai štai, dabar įsivaizduokime idealų štormą:
   Ne visi žino, bet Kimas mokslus baigė Šveicarijoje, ilgai ten gyveno ir yra visiškas hedonistas. Tarkim, kad jis yra išsilavinęs vakarietiškų pažiūrų žmogus, kuris tiesiog priverstas vaidinti bepročio rolę, bandydamas be kraujo išvairuoti į laimingą ateitį.
   Tarkim, kad jis turi neįvardintų sąjungininkų Pietų Korėjoje, kurie yra labai toliaregiai.
   Tarkim, kad Trumpas nėra prietranka arba greta jo reikiamu momentu atsiras labai protingas žmogus, kurio jis paklausys.
   O dabar prisiminkim kaip buvo su Kinija: buvo konfrontacija, buvo sankcijos, buvo proxy karai Korėjoje ir Vietname. Bet vieną dieną Mao nusprendė "pakeisti šeimininką" (čia jei žiūrint Maskvos akimis), o Amerikai prireikė naujo sąjungininko ir Kisingeris jį rado. Kinija tapo draugu, niekas iš esmės į jos vidaus reikalus nesikišo. Vakarų pinigai ir technologijos "padarė" Kiniją. Iš badaujančios viduranžių lindynės ji tapo šalimi, kuri tuoj tuoj taps pasaulio lydere.
   Akivaizdu, jėgos pusiausvyra regione kinta ir galimai Amerikai nepakenktų naujas sąjungininkas.
   Gal būt Šr. Korėja gali pakartoti Kinijos kelią? Bet galimas ir dar fantastiškesnis variantas: Kimas įdėmiai stebėjo Xi kelią. Ir jis kartos kinų kelią iki galo. Jis nori būti klestinčios šalies imperatoriumi. Korėjos monarchinės tradicijos siekia tūkstantmečius, o monarchija net gali leisti sau būti liberali. Kaip kokia Japonija. Nes įprastai Rytų demokratijos jokiu liberalizmu nepasižymi.
   Tapęs imperatoriumi, jis net galėtų suvienyti Korėją. Iniciatyvai einant iš šiaurės, o ne pietų. Suvienyta Korėja būtų Japonijai lygi ar net galingesnė ekonomika. Kieno pusėje ji bus?
P. S. Na ką aš sakiau? Visai nemokslinė fantastiškai fantastinė fantastika.

        Kaip išvengti automobilio gedimų neaukojant tam viso                                             savo gyvenimo

 Parskrido kovai ir aušta pavasaris, puolė liaudis svarstyti, kaip čia įsigyti negendančią mašiną. O vat simple. Tereikia laikytis lietuvių liaudies tradicijų. Mat jos tam ir sumanytos, kad pačiam spręsti nereiktų. Viskas gyvenimo palengvinimui. Taigi, mašiną reikia šventinti. Lietuviškai taip.
 Pirmiausia reikia prisiminti judaizmą ir sudaryti sandėrį su Dievu: "Dieve, aš padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, o kas lieka - tavo valioje". 
 Tuomet antra dalis - katalikiška. Šventinti kokiuose Ožkabaliuose yra visai nekatalikiška. Jei šventinti, tai tarkim Žemaičių Kalvarijoje ir tik per atlaidus. Aišku švenčiausia bus, jei šventinsite kokioje Jeruzalėje. Kiek mažiau šventa bus Romoje. Iš bėdos tiks ir Notre dame de Paris ar Koelno arkikatedra. Mat jūs turite parodyti savo ketinimų rimtumą ir požiūrį į sandėrį. Jei ištiesų padarysite viską kas jūsų valioje, naujai pirkta mašina tikrai be problemų nuriedės ne tik iki budget šventumo Svięnta Lipkos, bet gal net iki Lurdo.
 Dievas jums ne frajeris, kaip sako Odesoje, jis padeda tik geriausiems.
 Ai, jo. Nepamirškite, kad apeigose turi dalyvauti tik rakteliai. Jei per duršliaką nukrapysit visą mašiną, tai čia jau bus pravoslaviška bezabrazija ir xren suveiks. Bent jau rusų raketoms kristi tai tik padeda.
 Na štai, dabar jau viską žinot, aikit, darykit, džiaukitės ir man dėkokit.

Short story
#Duokit_pavaldyt #Kavavirės_testas

Taigi, vyksta vakarykštė revoliucija mitingas. Prelegentai kalbas stumdo, muzikantai muzikuoja. Sušalau ir nuslinkau į Ikiuką kavos. O ten eilė eiliausia. Stoviu, naršau tapšnofoną, laukiu, eilė nejuda. Pamažu per dvidešimt hipsterių iki manęs ima sklisti gandai: "vanduo baigėsi", "ne, kava baigėsi", "aparatas neveikia".
Prieinu arčiau. Hipsteris su kanapės lapu bando išgooglinti aparato manualą. Hipsteris su ženkliuku "je suis Gabrielius" ar tai "I love Gabrielius" googlina IkI administracijos telefoną: "tuoj aš jiem paskambinsiu ir pasakysiu, kad meistrą atsiųstų".
- Na ne, vyrai, - sakau. Aš čia ne nakvot atėjau. Praleiskit!
Prasibraunu. Aparatas išmanusis rašo: "tank is full". Aišku. Tirščių prisirinko. Atidarau - pustuštis. Pakratau. Uždarau. Aparatas klausia: "is the tank empty?" Spaudžiu "yes" + "Juoda kava" ir čiurliurliur...
O! O! O! - apakus publika. Nėr už ką. You are welcome.
Ne, aš suprantu. Esu over 45 dinozauras. Iš tų, kurie dar patys moka įsukti elektros lemputę.
Bet juk: "duokit pavaldyt!", "I love Gabrielius". Aha, jau, duodam. Kurgi ne. P. S. Nuotrauka asociatyvinė.

                        Miestas               

  
   Šitą tekstą skiriu Vilniui. Jis nėra išsamus, tačiau tikiuosi vėliau papildyti.  
   Taigi, kai kalbame apie miestą, pirmiausia apsibrėžkime kas yra Miestas ir kur jis baigiasi. Miestas, tai yra savivaldos vienetas su gatvėmis, vandentiekiu, transportu, elektra, kanalizacija, šilumos tinklais ir kitu komunaliniu ūkiu. Tai Civitas*. Vienetas, kuris yra savipakankamas ir galintis fukcionuoti autonomiškai.
   Jei esate buvę bent viename Vakarų megapolyje, turėjote pastebėti, kad tarkim Paryžiaus komuna baigiasi mūsų požiūriu senamiestyje. O toliau tęsiasi įvairiausios aglomeracinės savivaldybės, kurios nėra Paryžius. Jei nenusibrėšime ribos kur baigiasi miestas, niekada nepasieksime nieko. Galima be galo ir krašto prijunginėti Grigiškes ir Kalabybiškes su šimtais kvadratinių km laukų, pievų ir nuliu infrastruktūros. Tai nebus  Miestas, tai tebus skaitlinga kolūkinė gyvenvietė. Jei tai daroma vien dėl gyventojų skaičiukų, tai tiesiog idiotizmas. Jokios kitos priežasties nesugalvoju: Nemenčinė ar Trakai tvarkosi ne blogiau už Vilnių. Kokia tad priežastis trukdo Skaidiškių ar Dvarčionių kaimams tvarkytis savarankiškai?  
     Ten, kur nėra atsakomybės ribų ir pačios atsakomybės negali būti.
     Kiekvienas normalus Vakarų miestas turi planą. Dauguma jų prasidėjo nuo romėniško forumo ir tas planas kvadratinis, statmenai susikertančių gatvių. Net New York'as, Naujojo pasaulio miestas pastatytas pagal tokį patį racionalų planą. Paskutinis žodis vystant racionaliai suplanuotą miestą buvo tartas Barcelonoje - tai gatvės - įstrižainės/diagonalės**. Ir tai yra tobula, neįmanoma padaryti racionaliau ir geriau.   
    Tačiau barbarų ir ypač Rytų barbarų miestai ne tokie. Jiems būdingos chaotiškos, kreivos ar net ratais ir aštuoniukėmis einančios gatvės. Vilniuje šia šizofrenija ar psichodelika (nežinau kaip tiksliau įvardinti tarkim Žemynos g.) gali pasidžiaugti kiekvienas aziatas. Nomadų mongolų lagerio planas čia įgyvendintas tiesiog tobulai.   
    Bet tai dar ne viskas. Antro Pasaulinio karo metu Stalingrade ir kitose totaliai sugriautuose sovietų miestuose sunku buvo organizuoti partizanų išpuolius iš miestų katakombų, nes subombardavus namus, įėjimai į kanalizaciją etc. dažniausiai būdavo užgriuvę. Todėl ruošdamiesi totaliam pasauliniam karui sovietai ėmė kanalizacijos liukus daryti viduryje gatvės. Lietuvoje šitas trockistinis permanentinio karo elementas tiek išplito, kad tapo norma. Todėl mūsų gatvės visada bus duobėtos. Nes jei visi šuliniai sudėlioti tiesiai po ratais, jokių pinigų neužteks po tris kart per metus juos perasfaltuoti. Žinoma, galima naujas gatves planuoti dangčius iš važiuojamosios dalies iškeliant, galima rekontruojant bent paslinkti pusmetrį, kad važiuojant dangtis liktų tarp ratų. Galima. Bet tam reikia smegenų ir valios. Kartą ir visiem laikam tokią normą įtvirtinti ir toliau dešimtmečiais jos laikytis.
    Tam kartui tiek. Tęsinyje bus apie statybas, transportą ir integraciją.

*https://en.wikipedia.org/wiki/Civitas

**https://en.wikipedia.org/wiki/Avinguda_Diagonal

Veidu į Britaniją

  Pradėsiu iš toli: taip jau nutiko, kad Europos futbolo čempionato fone, internete, vyko diskusijų apie sirgalių elgesį, kuriose labiausiai mane nustebino ne tai, kad buvo smerkiami ar ginami rusai, ne tai, kad buvo prisiminta abejotina anglų sirgalių šlovė, bet tai, kaip abejingai lietuviški internetai aptarinėjo anglo sirgaliaus žūtį ir būrį sužeistų.
  O juk nepameluosiu pasakęs, kad Londoniškės yra antra mūsų sostinė! Nustebinau? Gal pamiršote, kad milijonas, daugiau nei ketvirtadalis lietuvių gyvena užsienyje? Taigi Londone turbūt daugiau lietuvių nei Vilniuje! Bet kelinta šalis pagal užsienio prekybos apimtis su Lietuva yra Britanija? Penkta? Aštunta? Kodėl?!
  Minimum kas šeštas lietuvių vaikas gimsta Anglijoje, bet priminkit man, kiek mokytojų nusiuntė ten mūsų valstybė? Ką? Kalabibiškių pradinė su jos pusantro mokinio juk svarbiau?
Kaip nutiko taip, kad beveik ketvirtis mūsų gyvena Britijoje, o mes lig šiol nesuvokiame, kad Britanijos draugas - mūsų draugas. Kad kas gerai Britanijai - gerai ir Lietuvai. Ir nieko nepadarėme kad būtų ir atvirkščiai.
  Kurių galų mūsų šalyje palaimingai miega socialinės apsaugos ir darbo ministerija? Juk vistiek ji nieko nesaugo ir darbo nedalina. Išvaikyt po velnių! Vietoj jos palikt pašalpų dalybos departamentą prie finansų ministro. Ir tą mažą. Nes mūsų vis mažiau, tai ir pašalpų didėjimo tikėtis neverta.
  Tuo tarpu reiktų pagalvot, jei ne apie departamentą, tai bent apie išeivijos skyrių prie URM. Kurio viena iš užduočių būtų santykiai su šalimis, kurios mums ypač svarbios. Nebent jums nesvarbu kaip gyvena jūsų artimieji ir kaimynai. Nebent jūs tokių neturite.
  Ir dar, už poros dienų britai balsuos dėl brexit. Nesugebėjome sukurti ypatingų santykių su šia šalimi kai sąlygos buvo tam palankesnės. Galime bent dabar tai pamėginti padaryti. Jei nubalsuotų leave - nuostabi proga tapti pirmąja šalimi ES, kuri savo diasporos ir tiesioginių sutarčių padedama taptų bent jau lygia šalimi su Britų Sandraugos narėmis. Jei nubalsuotų remain - tai dar svarbiau.

  Juokinga, bet tiek vidaus, tiek užsienio politikoje mūsų šalis vis dar be krypties. Paskaitai kokių kocervų "planą Lietuvai", o ten vienintelė mintis: "mes stengsimės". Da fuck jūs stengsitės, jei net  neturite idėjos kur link!
  O tuo tarpu tereikia tiek nedaug, ginti savo interesą ir mylėt artimą savo.

  Ir dar manęs, kad būtų kas pirštu prikišamai parodytų kas artimas ir kur mūsų bendras interesas.

Dievas mirė. Arba paprasto teksto suvokimo užkaboriai.

   Profesorius Preobraženskis kadaise paklausė Šarikovo: "Ką skaitai?". "Ai, Engelso ir Kautskio susirašinėjimą". "Ir kaip?" - susidomėjo profesorius. "Netutinku" - atšovė Šarikovas. "Su kuo nesutinki?" "Su abiem jais nesutinku" - padėjo tašką diskusijai Šarikovas.

   Sovietinėje mokykloje mokytojai mėgdavo užduoti klausimus, pvz.: "Apie ką galvojo Puškinas rašydamas Eugenijų Oneginą?" Ir vargšai mokinukai iš kailio nėrėsi fantazuodami apie ką poetas galėjo galvoti.
Tačiau teisingas atsakymas yra: "Paklauskite pas Puškiną!". Nors retam užteko drąsos taip atsakyti.

   Skaito žmonės Nyčę. Patriarchalinis miesčionis frazę "Kai eini pas moteris, nepamiršk botago", suvokia per savo patriarchalinę prizmę, kaip tiesioginę nuorodą opresijai.
   Froido mokinys arba feministas čia įžiūrėtų aliuziją į mazochizmą ir sex'o žaisliukus.
   Asketas - siūlymą tvardyti aistras.

   Pats Nyčė rašo: "Šiandien tiek daug žinotojų priviso, bet ar bent vienas jų žino, kas jam tą žinią atneš?"

   Tai va. Nefantazuokit. Kilus neaiškumui, ar perdėtam paviršutiškam aiškumui, paprasčiausia yra kreiptis į autorių.

Važiuok!

Šis  įrašas iš esmės yra skirtas ekodurniams šviesti. Pirmiausia noriu pasakyti, kad jūs, ponai, painiojate Skandinaviją ir kitus Vakarus su Vietnamu ar Bangladešu. Niekas Vakaruose nevažiuoja dviračiu toliau poros kilometrų. Važiuoja juo ne todėl, kad nėra kitos galimybės nuvykti, bet todėl kad lengviau ir greičiau nei pėsčiomis. Visi didesni atstumai dviračiu važiuojami savo malonumui. Ir daro tai tik tie, kurie laiko požiūriu gali sau tai leisti. Viena pagrindinių plataus dviračių naudojimo sąlygų yra gerai išvystytas miesto viešasis transportas. Ypač plačiai dviračiai naudojami ten kur yra metro. Bet ir tuo atveju, pensininkai, pavieniai vaikai, invalidai, mamos su mažais vaikais ir didžioji dalis dirbančių vyrų dviračiais nesinaudoja. Vieni negali fiziškai, kitiem tai būtų diskomfortas. Niekas, o niekas Vakaruose nedaroma gyvenimui apsunkinti ir nebandykit aiškinti atvirkščiai. Suprantu jūsų hipsterišką užsidegimą, bet kodėl bandote savo zajobus poreikius primesti keliariopai skaitlingesnei visuomenės daliai?
Dviratis nėra alternatyva viešajam transportui, tai alternatyva kelionei pėsčiomis. Ne alternatyva tai ir automobiliui - ne tie atstumai, ne tas komfortas - ypač žiemą. Ir svarbiausia, dviratis visų pirma vienišių pasirinkimas. Šeimos žmogui visiškai nepriimtinas.

Mes, Vakarai.

  Mes - Vakarai. Ir tai visų pirma įpareigoja. Įpareigoja skirti save nuo kitokių. Suprasti, kad tai, kas mums yra vertybės, nebūtinai priimtina visiems. Bet tuo pačiu, niekada nedera savo vertybių pamiršti ar atsisakyti. Nebūtina manyti kad demokratija yra geriausia visam pasauliui ir brukti ją per prievartą. Bet racionalu remti demokratines jėgas ten kur jos pasireiškia. Visgi, žiūrint į potencialius naujuosius simpatikus, ne vien demokratija, bet ir asmens laisvės bei elementarus padorumas turi būti taikinyje.
  Tarkim Ukraina. Taip, ten yra provakarietiškų jėgų, taip mes turime jas remti. Bet nedera apsigauti ir manyti kad tokių ten dauguma. Visiškai atvirkščiai. Tik vienetams reikia laisvės, daugumai pakanka gero šeimininko - kaip sakė Solustijus. Didžioji dauguma ukrainiečių deja yra sovietinukai*. Netgi tie, kurie dabar pakilo į kovą prieš rusofašizmą, nepaisant karštų širdžių, veikia lygiai taip pat kaip jų priešai.
  Štai pvz. "informacinis karas" (nepatinka man šis pavadinimas, bet anyway), jame ukrai ne tik įvaldė maskolių metodus, bet baigia ir perspjauti juos atvirai meluodami. Pavyzdžiui, aukų skaičių jie lengva ranka padidina du, tris, kartais net dešimt kartų! Nesuvokimas, kad tiesa yra stipriausias ginklas, gali juos pražudyti. Tačiau ne vien melas (ir atviras priešo mėgdžiojimas) yra jų yda, bet ir dvigubi standartai elgesyje. Kodėl pvz. jie siekia tiesioginės NATO intervencijos, kai patys, tuo tarpu, net vizų rusams lig šiol neįvedė? Kaip vertinti tai, kad net prancūzai stabdo Mistralių kontraktą, kai tuo tarpu ukrainiečiai karinių tiekimų Rusijos raketinei ir branduolinei pramonei stabdyti nė negalvoja. Ar Vakarai, nepamiršdami visų savo vertybių, neprivalo turėti bent lašo išminties ir savigarbos? Argi Ukrainos rėmimas turi būti besąlygiškas? Ar nederėtų bent jau deklaruoti, kad pagalbos nusipelno tie, kurie ir patys bent pirštą judina?
  Na gerai. Būkime kilnūs. Galime net nurodyti kuriuos pirštus judinti derėtų. Ne, jokiu būdu nedera nuolaidžiauti Putleriui ir kitos kvailystės kurias vis bando įpiršti Merkel su Holandu. Senieji Vakarai, deja, jau "pelių nebegaudo". Bet dar esame mes. Ir mes privalome netylėti: argi neturėtų Petras bent žodį viešai tarti apie "Azov" nacius? Ir žengti bent porą žingsnių valstybės kūrimo linkme? Nes valstybė, tai ne vien kariuomenė, biurokratai ir savanoriai. Tai sienų kontrolė, mokesčių surinkimas, ekonominė politika ir t.t. ir pan. Net mafijos gaujos dažnai turi daugiau valstybingumo požymių, nei šiandienos Ukraina. Tai ar nevertėtų lygiagrečiai su sankcijų agresoriui svarstymu, pasirūpinti kad tas, prieš kurį vykdoma agresija, nebūtų vien "žemė ir žmonės". Nes žemė ir žmonės, didžia dalimi tokia pat, kaip DNR/LNR ir jų "vatnikai". Dar daug, daug ką norėčiau matyti bent kaip siekinį ukrų istablišmente, o patys jie panašu nesusipras.
  Nesakykime, kad tai - palauks. Nedalinkime dovanų, nežarstykime "perlų kiaulėms". Padėkime ukrainiečiams tapti normaliais europiečiais. Nes mes - Vakarai!
  O tai - įpareigoja.

* Ir mes tokie buvom prieš dvidešimt su trupučiu metų.

Autoiššūkis, Nissan Leaf

 Pasaulis nūnai keičiasi ne dienom, o valandom. Bet iššūkių gyvenime mažėja. Tokių kaip Kolumbo kelionė, ar žygis į Everestą. Tačiau nepergyvenkite, hipsteriams adaptuota pramonė jų suteiks sočiai. Vienas jų yra Nissan firmos elektromobilis Leaf.
 Jo dizaineriai akivaizdžiai buvo prancūzai, įtakoti Pompidou centro moderniojo meno. Todėl jiems labai gerai pasisekė įgyvendinti savo sumanymą: panaudoję Nissan dešimtmečių įdirbį ir geriausias detales, jie sukūrė gėjišką mergaitišką automobilį, skirtą  ieškantiems problemų stovėti vietoje ir gėrintis puikiais salono apmušalais rūkyti žolę važinėti lygumoje tiesia linija autobahnu. Ir ne toliau aštuoniasdešimties kilometrų. Po to, trumpos dvylika valandėlių įkrovimui, ir neskubėdamas galėsite grįžti. Ar tiksliau, tikėtis kad grįšit.
  Ne, ne. Nemanykit kad peikiu. Automobilis lengvai valdomas, turi visokių anti praslydimo sistemų, drive režime netgi beveik dinamiškas (kaip trečias golfas su penkiasdešimt arklių). Tiesa, norėdami kur nors nuvykti, šiuo režimu naudotis negalėsite. Teks išjungti šildymą, navigaciją*, radiją ir persijungti į eco režimą. Kas atliekama vienu pakartotiniu joystick'o kliku į D poziciją. Nieko baisaus nenutiks, bet dinamika bus kaip Zaporožiečio. Bet toks turbūt ir buvo tikslas. Teoriškai, pilnu įkrovimu galite nuvažiuoti 150 km. Praktiškai, įdėjęs papildomų pastangų, sunkiai įveikiau 80 km. Eco režimu, jei ką.
  Užtat jis labai tylus - žioplų pensininkų žudikas.
Taip ir matau, kaip šio automobilio kūrėjai įsivaizdavo būsimą jo savininką. Ėee... tai būtų raudonas žaliasis gėjus, mėgstantis problemas. Ne koks nors ten macho, įpratęs smaukyti bėgių perjungimo rankeną, arba parkuotis atbulas į siauriausią tarpą dideliu greičiu. Nepavyks. Jokių bėgių nėra. Užpakalinis langas skirtas matyti tik atsivejančios policijos švyturėliams, ko niekada nebus, nes jūsų greičio viršijimą** fiksuos tik radarai prie apribojimo "40" ir tik todėl, kad elektronikos prigrūstoje mašinoje neatsirado vietos cruise control'ui, todėl jūs visad arba greitėjate, arba lėtėjate. Ir žinoma galite pražiopsoti tą "optimalų greitį". O būta ir gerų norų. Įjungę atbulinę eigą, veidrodyje matote infraraudonosios kameros vaizdą už mašinos. Patogu kad nepervažiuot vaiko, bet parkuojantis mažai padeda, nes kameros matymo laukas siauresnis už automobilį. Tačiau tai dar niekai. Priekinės staktos yra keturiadešimties centimetrų pločio, o jose stilingai žiba vaiko delno dydžio langiukai, pro kuriuos pažvelgti galite tik iš lauko, nes tiek į priekį pasilenkti prisisegus diržą nepavyks. Bet to ir nereikia. Viskas optimizuota žiūrėjimui tiesiai pirmyn ir vos pasukant akis į veidrodžius. Todėl, vingiuotam kelyje su priešpriešiniu eismu, matote tik priešais atvažiuojančių mašinų šviesų atšvaitus. Kur tuo metu yra pačios mašinos, galite tik spėti. Gal prasilenksite sėkmingai, o gal jau dvidešimt cm į jūsų dureles įsimontavo. Riedant nuo kalno, papildomai kraunasi akumuliatoriai. Jei ne tai, mano 160 km ilgio kelionė būtų trūkusi ne keturiolika valandų (įskaitant devynias įsikrovimui, kad grįžti), bet neatspėjamą laiko tarpą. Beveik taip ir nutiko. Važiuojant atgal, veik prie pat tikslo, įkrovimas baigėsi (elektros liko dviem km) ir teko sukti į pakeliui pasitaikiusią Shell kolonėlę. Nepaisant Norgėj išvystyto (anot reklamos) elektromobilių įkrovimo stočių tinklo, čia jie tokios galimybės neturėjo. Laimei, po neilgo įkalbinėjimo, blondinė degalinės tarnautoja leido man prisijungti laidą tiesiai nuo kasos per langelį. Pora valandžikių smagaus laukimo Macdonalde, šypsena susimokėjau už porą kilovatų ir vualia, aš laimingas parvykęs.

 P. S. Nieko nerašau apie kainą, ar tai kad akumuliatoriai, kuriuos reiks keist po trejų - penkerių metų, kainuoja pusę mašinos. Juk jums tai nerūpi, ar ne? Užtat vos už dvidešimt penkias kronas (NOK) galite pilnai įkrauti automobilį pačiu žaliausiu ir ekologiškiausiu kuru.

P. P. S. Patariu važinėti dieną be šviesų ir nepamiršti įsitikinti, kad ten kur vykstate, yra veikianti rozetė už poros metrų nuo parkavimo vietos. Jei tokį auto pirksite***.

* Navigacija, esant didesniam nei trisdešimt kilometrų atstumui iki tikslo, meta klaidą - neranda reikiamo miesto ar gatvės, arba veda į priešingą pusę. Todėl besinaudojantiems ja, patartina prieš tai pasitikrinti google maps pro kokias vietoves teks važiuoti. Jei laiku pastebėsite kad vykstate ne ten, gal liksite gyvi :)

** Važiuoja ir 140 km/h, tik labai netoli.

*** Imčiau, nebent jei primokėtų.

Sirija, Rusija, Lietuva

Pastarosiomis dienomis ilgai rusenęs Sirijos konfliktas tapo aiškesnis. Ne todėl kad islamo teroristai kovojantys prieš diktatorių prezidentą būtų tapę balti ir pūkuoti, ir ne todėl uzurpatorius būtų tapęs demokratu. Situacija ėmė aiškėti, nes kažkas (koks skirtumas kas, viena iš kariaujančių pusių) tikėtina panaudojo cheminį ginklą. Ir štai čia prezidentas Obama yra tiesiog gaudomas "ant žodžių", mat neatsakingai pažadėjo įsikišti, jei cheminis ginklas Sirijoje būtų panaudotas. Nesakysiu kad jis nebuvo panaudotas, lygiai kaip neteigsiu kad to nebuvo, nes tai jokios įtakos tolesnei įvykių raidai neturės. Įtaką turės medijų paskleistos mirusių nuotraukos ir jų sukeltas viešas pasipiktinimas. Ne tiek svarbu ar vakarai gindami humanizmo vertybes imsis atviros intervencijos į Siriją, daug svarbiau - kam tai naudinga ir kokie užkulisiniai veiksmai vyksta aplinkui.
Tai štai, nors visur daug rašoma apie katariečių įtaką konfliktui (jiems esą Asadas neleido statyti naftotiekio, ar tai dujotiekio, anyway), bet faktas kad jų didžiausias interesas yra dujų eksportas, o dujų kainos, jei vis dar ir susiję su naftos kainomis, tai greit nebus. Tačiau mes labai gerai žinom, kad yra dvi didelės ir įtakingos šalys, visiškai priklausomos nuo naftos kainų, tai Saudo Arabija ir Rusija. Niekam ne paslaptis, kad vakarams vien ėmus kalbėti apie galimą smūgį Sirijos režimui, naftos kaina, per vieną dieną, Niujorko biržoje šoktelėjo trimis doleriais už barelį. Vos keletą savaičių anksčiau pasaulio spauda linksniavo stringančią Rusijos ekonomiką. Kaip pagrindinė sulėtėjimo priežastis buvo nurodomos žemos naftos kainos. Apie saudų priklausomybę nuo naftos kainų turbūt nė aiškinti nereikia, gal tik jie turtingesni už rusus. Bet vargu ar labai linkę gauti mažiau $, kai gali daugiau. O svarbiausia, abi šios šalys nė neslepia savo interesų Sirijoje. Tiesa, oficialiai rusai yra Asado sąjungininkai, o saudai priešai. Tačiau silpnai rusenantis konfliktas naftos kainų jau nepalaiko, tad teko imtis priemonių. Ne, ne, nė vieni jų nėra suintersuoti karu. Juk koks yra pirminis rusų ir saudų tikslas? Pakelt naftos kainą! Tai jis jau pasiektas, dabar tereikia ją išlaikyt. Tam nereikia sprendimo, nereikia rimto eskalavimo, reikia konflikto (tokio kaip dabar, paaštrėjusio, bet dar ne kritinio) kuo ilgesnio rusenimo. Jei galiausiai amerikiečiai ir įlįs į Siriją, tai labai ilgam, nes teks tiek islamistus, tiek asadistus pribaiginėt. O ar svarbiausias rusų tikslas nėra bent kiek nusilpnint "pasaulio policininką"?

Bet yra dar ir kitas aspektas, tai rusų propagandiniai - paruošiamieji veiksmai,į kuriuos negalime nekreipti dėmesio. Sakysite kažkoks kvailys rašinėja nesąmones. Bet šis kvailys yra valdiškos institucijos oficialus politologas ir Kremliaus nuomonės įgarsintojas. Jei Z. Brezinskis viešai pareikštų kad reikia bombarduoti Nikaragvą, nes jie valgo bananus, patikėkit, US genštabas imtų kurti Nikaragvos puolimo planus. Taip, rusiškas durnelis Brzezinskio nė puspadžio nevertas, bet geresnių rusai neturi. O jo skleidžiamas diskursas yra mainstryminis jau nuo Chruščiovo laikų. Dar daugiau, rusam nė taktinių planų kurti nereikia, jie senai sukurti. Fašistinis Kremlius net nesivargina ieškoti bent kiek racionalių Baltijos šalių puolimo priežasčių. O kam? Mus pulti rusai nori ne todėl, kad tuo atgrasytų Ameriką ar kažką kažkam įrodytų, o todėl, kad tai yra maximumas ką jie, jų pačių  ir dalies vakarų analitikų nuomone, sugebėtų.

 Kaip jau auksčiau išdėstyta, rusai užėmę poziciją, kurioje jie negali pralaimėti: jei konfliktas užšaldomas dabartinėje fazėje - puiku, kyla naftos kainos. Jei laimi Asadas, puiku - jie gali dekalaruoti tai kaip užsienio politikos laimėjimą ir sąjungininko išsaugojimą. Jei laimi islamistai, puiku, rusai gali pareikalauti dalies iš saudų ir katariečių už "leidimą" sukilėliam laimėti. Jei amerikiečiai įsikiša - puiku, naftos kainos kyla, o galvos skausmas užuot buvęs rusų, tampa amerikiečių.

O ką gali nuveikti Lietuva? Neįtin daug, bet tam kad užkirsti kelią blogiausiam, vyriausybė turėtų nedelsiant skirti reikiamas lėšas lėktuvam ir priešraketinėms sistemom pirkti. Dar galima sukurti organizaciją panašią į Zuroffo, kuri registruotų ir siektų teisti visus imperfašistus, tokius kaip aukščiau minėtas rusų politologas.
Nes jei patys nedėsime pastangų savo gynybai, jokia NATO mūsų neapgins.

Euras

  Viskas prasidėjo nuo to, kad latviai pakviesti "prisijungti prie eurozonos" aka įsivesti eurą. Rodos broliukai nėra nei kvaili, nei lūzeriai. Mieli tautiečiai puolė juos sveikinti ir džiūgauti. O mūsų valdžia ėmė didinti Lietuvos ekonomikos griovimo apsukas. Ir šai čia nesupratau nei vienų. Kam šito reikia ir kodėl dabar?
  Nėra aišku, kodėl norima įsivesti eurą Lietuvoje. Ar taip šventai tikima kad pavyks per porą metų galutinai "damušti" ekonomiką, kad prireiks rikiuotis eilutėje už graikų prie vokiečių galinių durų išmaldos? Ne, nepagalvokit, nesu euroskeptikas Europos prasme. Neaiškinsiu jums, kad "eurozona jau rytoj žlugs", nes nebus to. Bet pasakykit man, kuo euras galėtų būti mums naudingas šiandien? Štai bičiulis apžvalgininkas L. Jonušys savo paskyroje FB rašė: "O aš manau, kad euras daro mus stipresnius, nes litas pats savaime tarptautiniu mastu jokio stiprumo neturi."
  Didžiulė klaida, jam ir nereikia savaiminio "turėjimo", tai atlieka apie 4 mlrd. litų emigrantų piniginių perlaidų, ES parama apie 7 mlrd. ir 79,7 mlrd. litų iš eksporto, vien kuris atskirai paėmus jau viršija importą . Panašų neproporcingą užsienio valiutos įplaukų srautą turinčios šalys, kaip kad Norvegija ir Šveicarija yra tiesiog priverstos nuolat imtis emisinių priemonių, norėdamos išlaikyti konkurencingą savo valiutos kursą. Be tokių priemonių, jis negailestingai ir nenumaldomai kyla. Beje, net Kinija susiduria su šia problema, be emisijos juanio kursas jau senai būtų peraugęs ir dolerį ir eurą. Tai nesako nieko blogo apie eurą, bet akivaizdžiai rodo, kad šiai dienai jį įsivesti nuostolinga. Stipriai nuostolinga, tai jums ne kokie 2 šimtai milijonų litų, kuriuos teoriškai sutaupytume dėl nereikėjimo konvertuoti valiutą ir atseit žemesnės skolinimosi kainos. Tai gresia konkurencingumo praradimu (jei ECB nevykdys emisijos), arba euro stabilumo užkrovimo ant mūsų pečių, jei tokią vykdys. O dabar pažiūrėkit čia ir pasakykit, kodėl ES turėtų bent jau derinti emisiją su Lietuva? Kodėl išvis turėtų bent jau domėtis, kuo nors daugiau už mūsų įnašo į ES ekonominio stabilumo fondą dydį? Nes mes "sveriame" mažiau nei vienas ES miestas, pvz. Barselona krizinės Ispanijos Katalonijos provincijoje.
 Tai štai, nesuprantu aš, kodėl mums reikia euro, kai tai ekonomiškai nenaudinga? Mes ką, perdaug pasiekėm ir metas stabdyt? Nesuprantu ir to, kad visoje Latvijoje neatsirado žmogaus "valdančio" google, kad padarytų panašias į aukščiau pateiktas išvadas iš viešai skelbiamų faktų. Nesuprantu ir socialidiotų, nu negi norint padaryti kažką socialaus, būtina visą šalį įstumti į skurdą ir nublokšti dešimtmečiu į praeitį?

                                                          edit:
 Ai, pažėjau dar naujienas. Gal dzin, gal geriau tegu stagnacija ar graikiškas scenarijus, nei Prietaiso autonominis valdymas.

Šiandienos šalis?

Kažkada, kalbėdamas apie Norvegiją apibūdinau ją kaip land av i dag - šiandienos šalis. Lietuva gi tuomet buvo šalis, kuri tesugėjo sakyti "rytoj gyvensim geriau". Bet ar tikrai gyvensim? Ir štai čia turiu labai didelių abejonių. Kodėl? Nagi todėl, kad vienintelis poslinkis link rytdienos šalies, per pastaruosius dvidešimt metų, buvo interneto plėtra dėl kurios kaltas Qubilius. Taip, tas pat. Nustebsit, bet tikrai negaliu pasigirti tuo, kad tą poną mėgstu. Bet kuomet matau ką išdarinėja dabartinė valdžia, tiesiog ašaros rieda. Qubilius man nepatiko, nes ėjo į kompromisus ir trypčiojo vietoje. Na bet visiems žinomas ponas Prietaisas, tai žmogus pakilęs į naujas aukštumas. Naujos religijos atstovas, kurio tikėjimo priesakai skelbia: "mažiau yra daugiau". Jei ką nors darysi, tai dar gali ir nepavykti! O nieko nedarant rytojus ir taip išaus - dar marksasleninastalinas sakė, kad rytoj gyvensim geriau! Taigi belieka laukti. Kantriai, kantriai. Ir nieku būdu nenukrypti nuo intensyvaus laukimo, nė piršto nejudinant, kelio. Nes kitaip gali nutikti, kad užuot kada nors tapus "rytdienos šalimi", mūsų brangi tėvynė jau rytoj taptų idaglandu - šiandienos šalimi. Tokia, kur ateitį gali planuoti, užuot laukęs kol ji ateis. Tokia, kuria geidžia didžiuotis net paskutinis runkelis. Tokia, į kurią patekti norėdami mušasi viso pasaulio afrikiečiai, azijiečiai, meksikiečiai ir kiti vargetos.
Bet to nebus. Gyvename vakar dienos šalyje, kurioje tik svajojama apie "šviesų rytojų". O besvajojant jis turbūt neateis niekada. Mes esame šimtu procentų vakar. Svarstome apie tai ar statyti VAE, kai ji jau vakar turėjo stovėti ir tiekti pigią elektrą. Po penketo metų pradėti tą statybą gal nė nebebus pelninga, nes dujų kainos nukris mažiausiai dvigubai ir Elektrėnuose gaminamos elektros kaina, veik susilygins su VAE kaina. Pastaroji, kas žinoma joks argumentas arbūzams, neterštų oro, sukurtų kelis tūkstančius darbo vietų ir šiaip būtų neblogas valstybės keynsistinis investicinis projektas. Jau šiandien, net ne po penkerių metų. Na bet o kam, ane? Palaukim, Rytojus ir taip bus šviesesnis. Nes gi pažadėta.
Diskutuojame ar eksplotuoti skalūnus, kai tai jau daro pusė civilizuoto pasaulio. Kol rūpinsimės ar neužteršim poros šulinių, jie jau bus išpaudę iš to naudą, išvalę kas buvo per skubėjimą užteršta ir naudos naują, šiandien dar visai neakivaizdų energijos šaltinį. Kokį nors Higso bozonų rekuperatorių. Bet ne mes. Nes nepasinaudoję tuo kuo galime šiandien, tiesiog neturėsim lėšų kam nors panašiam rytoj. Ir galėsim toliau, tarsi koks praeities sovietų lyderis fantazuoti, kaip "pavyti ir aplenkti Ameriką". O kokie norvegai tuo metu jau prekiaus nul transportacijos portalais. Kurių gamybą įsisavins anksčiau už mus. Nes nesvaičioja apie rytdienos gėrį ir pamatus kloja dabar.

Devintasis lietuvio gundymas

  Prasidėjo viskas neatmenamais laikais, bet kalta  Gimbutienė, nes tai ji paleido antį* apie tobuląjį matriarchatą. Rytuose - senovės indoeuropiečių arijų dievų šalis Asia - Asgardas ir Matuška Rusija. Vakaruose - devai, diabolos ir kita velniava. Vyriškasis pradas. Anapilis**?
Anot soctinklų mitologijos, šiuolaikinis pragaras yra Norvegijoje. Ten grobia vaikus, žudo vaikus, sodina į kalėjimą ir netgi žudo motinas nenorinčias turėti vaikų ir dar kitaip, kaip visagalis klanas prisakė, elgiasi. Taip ir matau lietuvę mamytę prieš miegą vaikui sakant: "o jei nebūsi geras, tai ateis piktas norvegas ir suės tave"...
Ir visi tiki. Tuo tarpu, kai tas už jūrų marių, senai bėra tik valanda skrydžio. Wtf???
Pagal seną baltų - slavų mitologijos tradiciją, visas blogis yra vakaruose, o gėris pareina iš rytų. Rytuose teka saulė, o vakaruose pikti vokiečiai ar Jūratės tėvukas, skandinantis Kastytį.
Beresnevičius turėtų ką pridurti.
O tuo tarpu, nenuovokūs ir kvaili tautiečiai bėga į tą pragaro šalį, kur socialinė pašalpa vos prilygsta mūsų vidutiniam atlyginimui. Durniai, nu?

* Sėdėdama vakaruose.
** Tokia naujosios mitologijos šalis, kur žmonės po mirties patenka.

Laukimo menas

  Nupiešiu jums ne kartą matytą vaizdelį: priešais tualetą Panoramoje, laukdami savo moterų stoviniuoja keli vyrukai. Vienas naršo aipodą, antras skaito knygą, trečias nužiūrinėja praeinančias merginas, o ketvirtas, vargšų vargšas, tyrinėja savo batus. Visi jie laukia, kaip nesyk neabejoju yra tekę laukti ir jums. Senovės kinų išmintis sako: jei ilgai žiūrėsi į tekantį vandenį, sulauksi praplaukiant savo priešo lavoną - štai kokią vertę įgauna laukimas "mokančiose rankose". Gali atrodyti visaip, bet kartais laukimas ir yra svarbiausias veiksmas.
  Laukimas mūsų gyvenime užima galybę laiko. Tą laiką galima tiesiog pralaukti, o galima tuo metu nuveikti kažką prasmingo. O kadangi dabar labai madinga šnekėti apie lydimus sėkmės ir lūzerius, tai pasakysiu kuo jie skiriasi. Jie skiriasi mokėjimu laukti.
Jūs aišku paprieštarautumėte, kad: sėkmingieji išvis nelaukia ir būtumėte neteisūs. Laukia ir jie - pavasario, kada pagaliau baigsis darbo diena, pinigų iš kliento, atostogų, eilėje pas dantistą, ar tiesiog rytiniame kamštyje. Netgi labai į sėkmę orientuotas žmogus negali išvengti laukimo. Bet jis gali valdyti situaciją: nelaukti per ilgai, laukti kryptingai, išnaudoti laiką, pajusti malonumą. O dar, daugybė žmonių laukia savo gyvenimo šanso. Tai kas svarbaus yra laukime? Svarbu yra tai, kaip jūs suvokiate laukimą. Nes belaukiant būna ir taip, kad paaiškėja, jog nepaisant visko, sulaukti jums nelemta. Todėl tai, kaip vyksta pats laukimo procesas, įgauna didesnę prasmę. Jūs galite laukti įdomiai ir nuobodžiai. Naudingai ir desperatiškai. Ir tai kaip jūs jaučiatės laukdami dažnai lemia rezultatą - ko gi jūs sulaukiate. Kai jums sako, kad: "reikia ne laukti, bet veikti" - jums meluoja. Veikti reikia prieš pradedant laukti. Padaryti viską, kad laukti tektų kuo trumpiau ir rezultatas būtų laiku. O jau tada - laukti telieka. Visokie ten nervai ir Brauno judesiai belaukiant, jei visa kas įmanoma jau nuveikta anksčiau, tik nervų gadinimas. Tačiau daugybė žmonių būtent tam išeikvoja didžiulę dalį savo energijos. O be reikalo - laukimą tai dažniausiai tik prailgina. Kaip sakė toks Dunbaras Jozefo Hellerio knygoje "22 pataisa": "specialiai leidžiu laiką nuobodžiai, nes noriu gyventi ilgai".
Tai va, kokia išvada? Laukimas yra jūsų asmeninis laikas, pasistenkite jį praleisti prasmingai ir su malonumu. Nežinau ar yra tyrimas siejantis skaitymą prie stalo, ar tualete, su aukštesniu atlyginimu. Bet jei būtų, panašią priklausomybę rastumėte tarp radijo klausymo kamštyje besidairant į kitus vairuotojus  vairuotojas ir nebuvimo psichiatrinės klientu - barbenančiu per vairą ir spūsčiojančiu signalą. Ne vien tai, kad jūs kitiems atrodote idiotas, tai ir jūsų pačių sveikatos klausimas. Mylėkit save. Laukite su meile laukimui. Kai laukimas baigsis, reiks veikti. Dažniausiai tai yra darbas. Nors ne, kartais ir sexas.

Apsivožkit su savo viduramžiais!

    Nuėjau aš į knygų mugę, na ką, žmonių kaip košės, seni pažįstami visi susenę, nauji - pažįstami menkai ir nepatogu prieiti. Žmonių kaip košės, grūdasi, stumdosi, palto nepasikabinsi. Bilietas į mugę vėl pabrangęs, bet klaikiausias daiktas tai programėlė - nieko iš jos nesuprasi. Ne, kad padaryt kompiuterinį apsą mobilai, kur surinkus reikiamo stendo pavadinimą tau rodytų aiškų planelį, o gal net navigatorius vestų. Ne, kad galėtum įvesti temą, ar autorių ir tau pateiktų kokios leidyklos stende gali tai rasti. Ne. Tau teks tarsi kokiam Livingstonui, privalomai paprastuoju džiunglių geografo būdu, brautis pro prakaituotų kūnų knibždėlyną. Bandyti kažkam per petį įžiūrėti, ką tokio gero gali pasiūlyti leidyklos ir leidyklėlės. Jei esi patologinis toliaregis, pusvalandį palaukęs, gal prasisunksi iki prekystalio ir net galėsi pavartyt kurią knygą. Bendras vaizdas apie lietuviškas knygas bus paviršutiniškas, nebent kokias keturias dienas į mugę eitum kaip į darbą. Nežinau kaip jums, bet man atrodo per prabangu sugaišti kelis vakarus googlinimui ir pasirengimui vizitui į renginį, kuriam skirti žadi kokias keturias valandas. Ai, nu jo, padarysi kompiuterizuotą visa ko duombazę, taigi jau bus ne popieriuje. O čia jau peilis.

Apie rusiškumą

Žinot, aš jums pasakysiu kodėl visa kas rusiška yra blogis. Ne, ne todėl kad sovietiniai rusų filmai tik prastos vakarietiškų kopijos, nemokšiškai prisotintos sovietinių insaideriškų juokelių. Ne, ne todėl kad sovietai mus engė, trėmė ir neprošal pakartotų. Net ne todėl, kad rusiška TV, ar rusiški anekdotai populiariausi menko išsilavinimo ir skurdžių žmonių tarpe. Ne.
Tai kas rusiška bloga todėl, kad aš tobulai moku tą kalbą. Ne gerai, ne labai gerai. Tobulai. Net daugybę metų jos nevartodamas, rusiškai dažnai galiu pasakyti tiksliau ir aštriau nei gimtaja - lietuvių. Tai kas rusiška bloga ne todėl, kad visa tai angažuota, o jei ne - labai prastos kokybės. Ne, tai bloga todėl, kad tas angažuotas menas, nekokybiški daiktai supo mane didesnę mano gyvenimo dalį. Ir aš, jau ankstyvoje jaunystėje perpratęs jų esmę, buvau priverstas tokioje aplinkoje gyventi. Rusų literatūra bloga ne dėl to, kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to, kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA. Nes savo vaikams, jei tokių turėčiau, niekada neleisčiau taip jaustis. Nes tai veda į rusiškumą ir susinaikinimą. O norėčiau, kad jie turėtų ateitį. Žmogišką, ne rusišką ateitį. Ir žmogišką gyvenimą. Ne tą, kuris anot rusų ir iš jų to išmokusių lietuviškų dundukų, bus kada nors rytoj. Mes puikiai žinom kad jokio rytoj nebus, na gal ir bus, bet ne mums. Tai bus šiandienos vaikams. Labai norėčiau kad jie galėtų ne vien rusiškai juokauti, verkti dėl to kam jokios įtakos neturi, keiktis, ar piktintis dėl įvykių šalyse, kuriose niekada nebuvo, arba svajoti apie tai ko niekada nebus. Norėčiau, kad jie galėtų tiesiog gyventi, čia ir dabar, tokie kokie yra, nesukdami sau galvos. Prisikentėti jie visada suspės. Ir tu, kuris mane skaitai, suprask, jei mąstai bent apie savo vaikus, pamiršk Rusiją. Teverda ji savo syvuose. Tai tau svarbu - myli tu rusiškumą, ar nekenti, bet normalus pasaulis apie jį tiesiog nežino. Ir čia jo laimė.

Elito razborkės

Nežinau čia džiaugtis ar verkt:

http://racas.lt/prasau-pagalbos/
http://www.facebook.com/Druskininku/posts/359612040795506?notif_t=share_reply

Reklama yra reklama, kokia ji bebūtų.

La Vanguardia

  Paskutinės rugsėjo dienos Katalonijoje, mes su brangiaja sėdime Barsos aikštėje ir gurkšnojame šaltą Estrella. Formaliai, Ispanijoje jau kuris laikas viešai gerti alkoholį uždrausta, bet štai šalia katalonai alumi gaivinas, tai mums, dviem prakaitu permirkusiems ir kojas iki pūslių nutrynusiems šiauriečiams, juolab nepapasakosi.
 Tai štai: šaltas alus, puiki diena, nuostabus miestas. Žiū, ir laikraštis ant suoliuko šalimais guli. Toks visas naujas, spautuvės dažais kvepiantis - pavartom? OK - La Vanguardia. Na ką? Bankai, ES, blogi vokiečiai ir pan. Pasidalinam lapus, o jų daug (storas, solidus laikraštis, ar nebus popieriaus kiekis spaudoje viena iš ekonominės krizės priežasčių?). Viename iš paskutinių puslapių brangioji randa sudoku. Ne vieną, visus tris. Paprastą, sudėtingą ir neišsprendžiamą. Ilsimės, gurkšnojam alutį, sudoku sprendžiam. Išsprendus pirmąjį, aš pavargau nuo neįprastos protinės įtampos ir nusprendžiau pasidairyti po likusius laikraščio lapus, ko nors apie Katalonijos nepriklausomybę. Dėbt, į titulinį puslapį, o čia rytdienos data! Nu bliam, galvoju, pažanga kolūkyje, dar tik pora valandų popiet, o jau rytdienos laikraštis. Bet palaukit, jei taip, tai aš ką, datas supainiojau? Vėl į lėktuvą pavėluosim? Net užkaitau visas! Žvilgt į mobiliąką, tikrai rytdienos laikraštis! Bet juk taip nebūna!
  Nepanikuok! Sako mano meilė, į datą pažiūrėk! Ir tikrai, diena - rytojus, bet mėnesis birželio... Bet toks naujas, dažais kvepiantis ir rimtas - sudėtingiausio sudoku net mano protingoji moteris neįveikė. Tai va, La Vanguardia, vansi...

                                                                                

Medijų galia ir kvailybė

  Ar jau visi girdėjote apie samdytų švedų piarščikų esą virš Baltarusijos išbarstytus meškučius? Ne? Tai štai prašom meškučiai ir štai kur jie (žr parašą po antraja nuotrauka) -  Lietuvoje.
O čia štai  Batkos grasinimai.
Adekvati reakcija buvo R. Juknevičienės.
Bet Batka savo šalyje tiek įsuko propagandos mašiną, kad vietos (Baltarusijos) politologas ateities vaizdus jau piešia taip:

Вообще, фэйл консерваторов получается полноценным: во внутренней политике, с атомной электростанцией. Теперь еще и, похоже, полноценный внешнеполитический конфликт. Сценарий по максимуму этого конфликта, если, не дай Бог, конфликт будет глубляться, в общем, понятен:
- перенаправление значительной части грузов с Клайпеды на порты Латвии, России, Украины.
- Проблемы с транзитом грузов и людей через Беларусь для значительной части идущих из Литвы и в Литву грузов.
- Рост цен на энергию, которая поступает в Литву через Беларусь.
- Очень заметный рост цен на топливо в Литве или обвал цен и обвал Мажейкяйского НПЗ.

На второй фазе: подключение к кризису России, особенно ближе к отопительному сезону. По максимуму в этом случае:
- полное прекращение поставок энергии в Литву или очень резкий рост цен на нее, сопоставимый с прекращением поставок.
- Резкий рост цен на нефть для Мажейкяйского НПЗ и обвал этого завода. Резкий рост цен внутри Литвы на топливо (или мгновенный захват всего рынка топлива в Литве белорусскими производителями).
- Очень резкий рост цен на газ.
Потом и параллельно - вторая волна европейского кризиса.

В конечном счете, все договорятся. Но в итоге:
- проект ВАЭС вряд ли сохранится.
- Эммиграция резко усилится.
  -Экономические потери будут очень заметными. Особенно во время отопительного сезона.
- Политическая ситуация станет очень нестабильной. Предвыборная президентская компания будет весьма непростой.

Telieka priminti, kad seniau ilgai laužęsis Batka dabar jau mielai sutinka steigti bendrą su Rusija ginkluotųjų pajėgų štabą ir valdymo centrą. Ir kam tai naudinga? Kas pasamdė švedus? A?

 Bet lietuviškų medijų kvailiams labai patinka žaisti suvaikėjusio diktatoriaus žaidimėlius. Tuo pačiu padedant jam motyvuoti represijas, kurių šis imasi savo šalyje. Ir nors visas šis projektas yra medijose, nė vieno fakto, išskyrus pačių švedų įvykdžiusių akciją pareiškimo, nepateikia net baltarusiai, bet nesu tikras kad  mūsų prezidentė adekvačiai reaguos matant kokias nesamones rašinėja net paprastai protingas R. Bagdonas.
Juk  kalba ne apie kinkų drebinimą. Kalba apie tai, kad iš tiesų nieko neįvyko (sienos pažeidimo), bet Lukašenka elgiasi tarsi įvykę būtų ir bando tuo pasinaudoti nukreipdamas savo represijas prieš kitaminčius. Beigi dar drįsta grasinti mums. Ar būtina užsitrolinti kartu su kaimyninės šalies diktatoriumi? Jei priimsime jo žaidimo taisykles, kuo mes būsime?