Renovacijos, ekologijos ir skurdo idilė

Netyla kalbos, kad didžiausia esamos vyriausybės klaida yra taip ir nepajudėjusi daugiabučių renovacija. Tai va, tai kad ji niekur nepajudėjo yra labai protingas šios vyriausybės žingsnis*. Nes kaip norima judinti renovaciją? Ogi dotuojant šį reikalą iš valstybės lėšų. Na taip, jei man kas renovuotų namą už dyką, turbūt nesupykčiau. Bet kodėl turėčiau kišti į tai savo pinigus? Juk įvertinus daugiabučio renovacijos kainą, vienam butui išeina 25.000 - 30.000 lt., jei kokybė  bus labai vidutinė. Jei aukštesnė - kainuos brangiau. Turėčiau tokią sumą atliekamų pinigų ir galėčiau rinktis ką su jais daryti, manot renovuočiau seną blokinį namą? Tai jau ne! Pirkčiau geresnį butą! O jei valstybė nori pažaisti socializmą, tai čia jos reikalas. Bet jokia nauda ir sveiku protu ši mintis nekvepia. Nes ne pinigus reikia dalinti, o įrankį jiems užsidirbti. Žmonės ir patys puikiai sugeba pasirinkti kas geriau, mokėti už brangų šildymą (jei verta gyventi toje vietoje), renovuoti būstą, ar keisti pastarąjį į geresnį. Bet tai tik tuomet kai turi pinigų. Savo pinigų. Valstybės įsikišimas nieko iš esmės pakeisti negali, nes valstybė disponuoja tik tais pinigais, kuriuos iš mūsų pačių surenka. Todėl užuot juos išmetus į korupcinę balą, pageidaučiau gauti į rankas, grynais. Ir jei savų pinigų į šį reikalą nekištume, kodėl pritariame valstybės daromai kvailystei? Jei jau norima kažką iš esmės pakeisti Lietuvoje, reikia vystyti gamybą. O kadangi užsienio prekybos deficitą didžia dalimi sukuria brangios importuojamos žaliavos - žaliavų gavybą.
Štai Rokiškis G+ šiandien iškėlė mintį apie geležies ir urano gavybą Druskininkuose ar Varėnoje.  Mikliai atsirado gausybė šaukiančių: "prie medžių rakinsimės!", "neleisim!", trūko tik: "per mano lavoną!". Panaši situacija kažkada buvo Nidoje. Taip, tai nuostabus kurortas, o greta buvo rastas naftos telkinys žinomas kaip D6. Tai mūsų veikėjai jį rusam mielai užleido, kad tik nebūtų naftos verslovės šalia Nidos. Ir ką? Rusai siurbia naftą net ausys linksta. Verslovė šalia Nidos yra, bet užtat dabar visi laimingi, mat jei kas - bus kalti rusai. O mes kaip špygą turėjom, taip tą pačią ir teturim.
Analogiška situacija su atomine. Laužėmės dėl statybos tol, kol ji ne tik tapo veik neišvengiama, bet ir nebėra prasmės kovoti prieš Visagino AE, kai Astrave, daug arčiau Vilniaus baltarusai stato sąvo ir dar kur kas prastesnę. Lygiai tokios pat nesamonės prasideda kai reikia įrengti kokį šiukšlyną - niekas nenori jo po savo langais ir tuo pačiu, nesavu balsu šaukia: "neleisim deginti šiukšlių". Ne, aš suprantu kad lietuviai nori gyventi kaip graikai iš kurių visa Europa juokiasi. Kad visa Lietuva būtų draustinis, o pinigais iš dangaus lytų. Bet va, užsidarė Graikijoje šachtos, išpardavė laivyną ir paaiškėjo, kad vien iš turizmo ir durniaus voliojimo nepragyvena. O ten, beje, ir šilčiau nei pas mus, ir turistų nepalyginamai daugiau. O kaip gyvena turtingos ir sėkmingos Europos šalys? Norvegija gyvena iš naftos. Švedijoje šiukšlių deginimo fabrikas stovi vidury sostinės - Stokholmo. Liuksemburge - geležies, anglies šachtos ir plieno liejyklos - vidury miesto. Beje, Liuksemburgas išlydo daugiausiai plieno visoje Europoje, bet kai pradėjo jį lydyti elektra, jokių ekologinių problemų nebeturi. Tai turtingiausia ES šalis, o daugybė Liuksemburgo gyventojų, gal net nenutuokia kokį industrinį monstrą turi savo mieste.  Vokietijoje: Ruro sritis - labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi. Taip, prieš gerus trisdešimt metų vienintelę gyvybę tenykštėse upėse buvo galima rasti praplaukiančiame prezervatyve. Bet viskas pasikeitė. Dabar ten sėkmingai žvejoja upėtakius. Manot pramonė dingo? Ne, tik tvarkytis ėmė žmoniškai. Resursus reikia naudoti: štai pavyzdžiui, greta Kėdainių stūkso baltos gipso kopos, bet jei susidūrėte su namų remontu, tai lietuviško gipskartonio ar gipsinio glaisto tikrai nepasigirsit matę. Greičiausiai naudojote lenkišką, gal dar latvišką, o kur lietuviškas? Nei kasti ką, nei gamtą teršti. Vien eksplotuoti jau esamą terikoną tereikia. Bet...pinigėlius geriau kišti į renovaciją. Mat iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekvaila atrodo (deja tik iš pirmo žvilgsnio), ir draugeliams otkatą suorganizuot galima. Ir rezultatas jokių problemų iš esmės neišspręs. Bet veiklos iliuzija ir socialistiniai populizmo dividendai - garantuoti.
Viskas šiame pasaulyje kainuoja, už dyką būna tik sūris pelėkautuose ir tai tik antrai pelei.
Žodžiu, jūs, kurie norite gyventi graikiškai, rakinkitės prie medžių Druskininkuose, o uranas bus kasamas Varėnoje, arba atvirkščiai. Bet kažkur kažką kasti reikia, nebent prie medžių besirakinantys pasiūlytų kokį akivaizdų ir visiems naudingą "pinigų iš oro" šaltinį.

*Deja,vargu ar samoningas.

Politapžvalgėlė apie alų

                               

Tuo metu, kai Lietuvoje įsibėgėjo visos šalies energetinė nepriklausomybizacija, o Lenkijoje kaktomuša daužosi traukiniai, vyksta ir kitų dalykų. Taip, sakysite, įžanga nuvalkiota, bet iš pradžių paklausykite.

Pastarosios dienos pažėrė įvykių: štai, šv. Kazimiero palaimos apšviesta pradėjo atsipaipelioti paskutinė sovietinių runkelių dvasios paguoda ir gintarinė viltis – „Šatrija“. Po ilgų  pirsčiojimų rusai vėl sėdi prie savo suskilusios geldos. Dėl vakarų sankcijų iš parduotuvių pradingę ryžiai lėmė pergalę opozicijai rinkimuose Irane. Barakas su Benjaminu susibėgo pasitart: ar jau metas pulti ajatolas ir tuo paremti Putiną, ar suteikti demokratijai šansą? Lietuvoje gi, valdžios prerogatyviniai pasitasymai ištraukė iš apipelijusio rūsio genzelio, ozolo ir medalinsko politines pamėkles - visi nori dividendų iš menamos krizės menamo sprendimo imitacijos. O visų svarbiausia tai, kad mano brangioji užsimanė alaus!
 Todėl atmetęs bet kokį domėjimąsi niekingomis LT valdžios vidaus intrigėlėmis, susimąsčiau: eiti pirkti alaus, ar paremti pasaulio varguolių laisvės siekius? Beje, yra įtarimas kad ir alus ta proga atpigtų.
Bet...Jei naujoji Irano valdžia nutrauktų konfrontacijos politiką, tai nafta atpigtų. O Barakas su Benjaminu vargiai gali leisti kristi naftos kainom. Ogi pastarosios krisdamos iš paskos nusitemptų ir jų draugelį Putiną. Čia dar tik pusė bėdos. Tai garantuotų greitesnį ES ir Kinijos ekonominį augimą, o po recesijos vangiai teatsigaunančiai Amerikai, tai visai nereikalinga. Juolab kad savas energetines problemas, ji didžia dalimi išsprendė, ėmus vystyti skalūnų dujų verslą. Todėl greičiausiai karas bus. Ne, dar ne rytoj. Bet Amerika - kaip kadaise Roma. Jos atpildas išsišokėliams „nėra greitas, bet neišvengiamas ir žiaurus“. Neduos ji šanso Iranui pačiam pradėti elgtis protingiau, o pradėjus karą ir dar labiau pakilus naftos kainoms ir Putino sostas nesudrebės. O jei bus taip kaip sakau, tai ir alus nepigs, nes jį verdant reikalingas kuras. Taigi bėgsiu aš geriau į parduotuvę tiesiog dabar. Kol dar alui Norfoje yra nuolaida. Nes gali būti, kad kita tokia diena išauš negreit.

Apie peles

    Kažkada vieno sovietinio filmo herojus sakė: „Fronte viskas buvo aišku: priekyje - priešas, už mūsų – Maskva*“. Štai tokio aiškumo dauguma mūsų lig šiol pasigenda. Ir to aiškumo trūksta ne vien kaimo žmogeliui, bet ir tiems, kas tą aiškumą formuoja. Ir niekam neįdomus faktas, kad karo nėra. Norėčiau kad taip ir liktų - taika.
Štai pavyzdžiui bičiulio fb sienoje skaitau V. Landsbergio mintį: „(...) Kai sužinojau, kad murzininkų, viešai demonstruojančių fašistinę vėliavą, ideologas instruktorius - KGB pulkininkas, nebuvo ko nustebti. Kontora turi dirbti. Lietuva - fašistų žemė, pakanka poros nuotraukų. Kai futbolo rungtynėse šmėkšteldavo šūkių prieš žydus, prieš juodus - galėjai galvoti visaip. Ir apie instruktorius, ir apie besmegenius. Pastarieji nesupranta, jog tai Lietuvos (ir lietuvių!) tarptautinė kompromitacija. Pirmieji - supranta. Kontora turi dirbti. Vietinio lenkų nacionalizmo viršūnėje irgi patarinėjo KGB kadras. O "Lietuva - lietuviams", tai ne vien vaikų klaidinimas, bet iš tikrųjų į kumštį suspaustas kurstymas ir grąsymas visiems kitokiems mūsų piliečiams (išvaryti juos?), kuomet svajonių tikslas toks: kad Lietuva pusgalvių žemė (norimas vaizdelis) liktų pasaulyje izoliuota. Visi kiti čia esą svetimi, tiktai mes - "naši". Kontora ir vėl pritartų. Modelis rytuose. Vis dėlto tikimės, kad nesuvokiantys ką skelbia rėksniai dar nėra Lietuvos vizitinė kortelė.”
Gražu kad profesorius jautriai reaguoja į užgimstantį totalitarinį gaivalą, bet kodėl taip korektiškai? Kodėl taip orientuotai**? Šališki pinigai ir propaganda žinoma turi įtakos, bet ką, manote, mūsų žemelėj nebeužtenka puspročių entuziastų pasiryžusių žygiuoti paskui Hitlerį ar Leniną vien dėl protesto ir asmeninio kvailumo? Ar paskui kokį savą tautinį diktatorių? Dar ir kaip užtenka, va net ir Druskininkų Naujienų redaktorius taip sako. Bet aš sakau: tebūna jie visi: komunistai, fašistai ir panašioms pažiūroms prijaučiantys. Kad tik ant galvos neliptų ir į sriubą nemyžtų. Nes jei tokių nebūtų visai, kas mums primintų vertybes? Jei nebūtų tokių dirgiklių kaip Čekutis, Paleckis ar kokia Jackaitė, žmonės greitai pasijustų sotūs, apsnūdę ir gal net šiek tiek laimingi. Gal net imtų manyti kad “laimė piniguose, o ne jų kiekyje”, chi, chi :) Bet tik alkanas katinas gaudo peles...

Mūsų  neabejingumas gimsta tik tada, kai mus gerai sudirgina. Taip, taip! Kaip rusai sako: “Kol griaustinis nesudundės, mužikas nepersižegnos“. Ir taip visur: politikoje, naujuose teisės aktuose (kad tave kur ACTA! greit sakysim) ir paprasčiausioje buityje. Vien reaguojame, atsišaukinėjame. Net aš šitai parašiau tik Romą Sadauską paskaitęs ir dėl to man gėda. Bet visa tai procesas, veiksmas ir atoveiksmis, tad kol jis (procesas) vyksta – viskas šioje šalyje yra gerai.

*Ištiesų sakė: "už mūsų savi (mūsiškiai). Apie Maskvą sakė: "Nė žingsnio atgal, už mūsų Maskva".
**Orient - rytai.

stilius

Jau kurį laiką blogeriai viens per kitą siautėja rinkdami stilingiausią blogą, o kadangi Baltasis Vaiduoklis paminėjo mane geru žodžiu, tai sakau reikia reaguot ir ką nors nominuoti. Bet kadangi visi dalina avardus tik prieteliams ir artimiesiems, tai nusprendžiau paskirti savo premijas kiek kitaip. Jos yra trys. Visi trys nominantai yra labai stilingi, bet labai skirtingi. Pirmoje vietoje būtų Rokiškis - už loginį mąstymą: jei sutariate su juo dėl pradinių prieladų, sutarsite ir su išvadomis. Antroje vietoje būtų Gintaras Mikšiūnas, kurio skaityti nerekomenduoju, jei nesate Vasaros 5 pacientas, bet susipažinimui pravers. Nes tai visiškai kosminis anapusinio samokslo šalininko briedas. Dar yra toks beprotis Kantas, kuris visaip ten  dergiasi, tai būtų trečias. Tai šio dar labiau nerekomenduoju ir nuorodos į jį nededu, bet anas yra labai stilingas savo durnumu. To Kanto vieta, keistas sutapimas, turėtų būti Rokiškyje, griežto režimo durnyne greta Varnelio. Ale ta vieta su Rokiškiu nieko bendro neturi. Tai tiek va apie stilių, kuris nebūtinai sutampa su jūsų supratimu apie gėrį ir grožį, bet yra modus operandi - darymo būdas.

Knygų mugė ir ekskursai po istoriją

             

Taigi vatgi, ėmė ir nutiko taip, kad aš nuėjau į knygų mugę. Jei manote kad ko nors pirkti, tai ne. Žinia, apsimoka įsigyti knygą leidyklos kaina. Bet tik tuomet, jei knygos jums labai reikėtų ir bibliotekoje ji būtų sunkiai gaunama. Mažai aš knygų beskaitau, vis dažniau internetu apsiriboju . O ir įsigytosios senai namuose nebetelpa.
Ogi įėjimas į mugę metai po metų vis brangsta. Susiję tai su iškreipta merdėjančio verslo* logika: sumokėjęs pinigus ir prasistumdęs kelias valandas, ką nors nusipirksi vien tam, kad pinigai už bilietą neatrodytų išmesti į balą. Žodžiu kažkoks trupinių rinkėjų** marketingas, kurį Rokiškis geriau paaiškintų. Nes anas bet ką paaiškina, teisingai, net jei tas paaiškinimas ir nevisai tiesa.
Kaip antai: šilkinės kojinės nepaisant nailoninių atsiradimo išliko, betgi tapo dar didesne prabanga nei tuomet, kai tokių nebuvo. Arba apie bulves – tai čia panašiai gal ir būtų, tik istorija žino kiek kitokių pavyzdžių: tuo metu kai Cezaris kariavo galų karus, toks išverstakailis populiaras Publijus Klodijus pasiprašė iš patricijų luomo į plebėjų luomą. Tuomet tapo liaudies tribūnu ir surinkęs šalininkų gaują išplėšė Belonos šventyklą. Už išvogtus iš šventyklos turtus ėmė Romos liumpenam nemokamai dalyti maistą. Galiausiai kvailai žuvo gatvių riaušių metu.
 Bet esmė ne tame, šis antikos "socialistas" davė pradžią reiškiniui – duona už dyką. Vėliau, Cezariui užkariavus Egiptą, į Romą ėmė plūsti pigūs Egipto grūdai. Žema Egipto grūdų kaina ir mada dalyti duoną liaudžiai padėjo įsitvirtinti tiek Gajui Julijui, tiek jo paveldėtojams – Cezariams. Ši duona už dyka, kartu su žemės sklypų dalijimu legionieriams veteranams, tapo imperatoriaus valdžios atrama. Jei kalbesime apie visą imperiją, tai buvo viena pagrindinių jos suklestėjimo sąlygų. Buvo ir atoveiksmis: Italijos ūkininkai nesugebėjo konkuruoti su daug pigesniais grūdais. Jie viens po kito metė ūkininkavimą – nebenaudingą užsiėmimą. Tuo pačiu išnyko tradicinis Romos pilietis, jos pagrindinė atrama: karys – ūkininkas. Po kelių šimtų metų žemdirbystė Italijoje atsigavo, bet jau kitokia. Didžiulius geriausios žemės plotus buvo užėmę dvarai ir parkai, javai niekada nebevaidino Italijos žemės ūkyje tokios svarbios rolės kaip iki minėtų įvykių. O kai dar už poros šimtmečių užplūdo barbarai, eilinis pilietis geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo ginti tėvynės. Ir tai tik todėl, kad jis jau nebebuvo savininkas.
Yra ir atvirkštinis pavyzdys: tarpukario Lietuvoje valstybės steigtos ir proteguojamos kooperatinės bendrovės, kaip „Maistas“, „Lietūkis“, „Pieno centras“, „Lietkoopsajunga“ ir pan. sužlugdė žydų smukiąją prekybą. Jie masiškai bankrutavo ir tapdavo komunistais. Nes bendrovių akcininkai, absoliučia dauguma, buvo žemės savininkai – lietuviai. Rezultatą apturėjom 1940 - 1941 metais. Tai tiek apie valstybės pastangas socializmą daryti. Su atitinkamom pasekmėm.
Beje, yra ir visai atvirkščias pavyzdys, – tai opiumas ir jo produktai. Dar 1936 metais USA heroinas buvo laisvai pardavinėjamas vaistinėse kaip vaistai nuo kosulio, narkomanus morfinistus buvo galima ant pirštų suskaičiuoti ir patys narkotikai buvo pigūs ir mažai kam įdomūs. Bet sausas įstatymas baigėsi, mafijinėms struktūroms reikėjo kompensuoti pelnus. Narkotikai buvo kriminalizuoti ir pamažu susikūrė vis auganti aukštų kainų produkto rinka. Taigi, draudimas sukūrė situaciją, kuomet net esant mažesnei nei karo metu opijatų paklausai jų distributoriams pelnai buvo garantuoti.
Tik tokią (analogišką narkotikų kriminalizavimui) tematau išeitį autorių teisių lobistams. Nes jei popierinių knygų, o ir kitų legalių produktų leidyba būtų uždrausta, gal pamažu jos kaip visi draudžiami vaisiai taptų skanesnės :)
O knygų mugėje nepirkau. Taip nubausdamas visus leidėjus ir apsiputojusius teisių gynėjus. Nors nesigailiu nuėjęs. Kur kitur šiuo šaltu ir nykiu metu laiku būčiau sutikęs tiek draugų ir bičiulių?

* knygų leidyba
** krachaborų

Apie tinginystę

·         Daugiau nei prieš šimtmetį barzdotas dėdė Darvinas aiškino, kad žmogų išugdė darbas. Nesakysiu kad
melavo, bet klydo tai jau tikrai. Nes žmogų išugdė tinginystė. Ne šiaip paprastas gulinėjimas, bet siekimas maksimalaus rezultato minimaliomis sąnaudomis.
Ir štai apie ką aš:
Henris Fordas kažkada rašė maždaug taip: „Kvailiausias padaras pasaulyje yra valstietis (fermeris), užuot įsigijęs traktorių, jis sutaupys (?) pinigų ir ars rankinių plūgu, kapstysis savo sklypelyje rankomis ravėdamas piktžoles, įdėdamas neįtikėtiną kiekį darbo, bet vistiek, užeis sausra ir paleis vėjais jo triūsą. Nepaisant to, jis nė nepagalvos įsirengti drėkinimo sistemą ir metai po metų sausra jį užklups netikėtai.“
Štai pavyzdžiui lankas, sakysit jį išrado koks stachanovietis? Toks kuriam miela prieš nudobiant žvėrį jį negyvai užvaikyti? Tikrai ne. Lanko išradėjas buvo kreivas, šleivas, trumpakojis ir mėgėjas pagulinėti. Tik regėjimas jo buvo puikus. O kai regėjimas pablogėjo, išrado akinius. Galite man prieštarauti sakydami: „vergai, be jokių įrankių, naudodami vien akmeninius kaltus pastatė piramides“ – visiška nesamonė. Ne tik logika, bet jau ir archeologija tą neigia. Tiesa, sovietai iškasė niekam nereikalingą „Belomorkanalą“, dažnai net kastuvo savo vergam neduodami. Bet, jei ką ir pasiekė prieš užsilenkdami, tai tik naudodami iš „supuvusių vakarų“ pavogtas technologijas. Net skurdo ideologas Mao, ir tas galiausiai ėmė auginti Kinijoje kukurūzus. Tuo pabaigdamas sistemingo kasmetinio bado erą, sąlygotą daug rankų darbo reikalaujančios monokultūrinės ryžių žemdirbystės. O kur aš čia lenkiu? Ogi ten, kad darbas pats savaime niekam nereikalingas. Štai šiuolaikiška visuomenė – Ispanija: 20% bedarbių, 10% vad. elitas, kurie nedirbo niekada, apie 40% pensininkų ir bent 15% vaikų. Bet palaukit! Juk yra dar invalidai ir kitokie neįgalieji, dar kokie 10%. Taigi, lieka vos penki proc. ką nors realiai darančių. Ir ką? Na taip, recesija pas juos, bent apie badą nėra nė kalbos. O iš to seka, kad esant normaliam gamybos būdui visuomenę išlaiko vos penkiolika (jei bedarbystė iki 10%) proc. žmonių. Maždaug tiek šiuo metu Lietuvoje ir turi darbą. Nesakau dirba. Dirba gal veik visi suaugę , apie 60% gyventojų. Tik va, niekas už tą jų darbą nemoka. Ir štai todėl, kai džiūgaujama sukūrus keliasdešimt darbo vietų su minimaliu atlygiu, sakau, geriau jau minimali pašalpa, ta bent skatins žmogų ką nors išrasti, kad ir lanką.

Valstybės švenčių paraštės

Tolimais 1918 m., po beveik poros šimtų metų rusų okupacijos ir spaudos draudimo, ir ne ką švelnesnės vokiečių okupacijos metais, mažai kas galėjo net įsivaizduoti tą Lietuvą, kokią mes turime šiandien. Tuo metu, net ir tarp nepriklausomybės akto signatarų buvo įvairių nuomonių: vieni manė Lietuvai esant reikalinga tapti monarchija, kiti ateitį siejo tik su neišvengiamu Rusijos ar Vokietijos protektoratu. Bet Versalio sutartis ir komunistų perversmas Petrograde atvėrė mūsų tėvynei naujas perspektyvas. Galime didžiuotis savo protėviais, kurie pasitaikius šansui sugebėjo jį išnaudoti. Jei ne tie dvidešimt įžvalgių vyrų, svajotojų, pagal tų dienų realijas, nūdienės mūsų problemos ir ginčai nė neegzistuotų ar neturėtų jokios prasmės. Nebūtų net progos prohitlerininkiškiems neonaciams ginčytis su gender aktyvistais ir kairiaisiais libertarais, kas turi, o kas ne, teisę minėti savo šalies nepriklausomybės dieną. Mano akimis tie ginčai išvis juokingi. Nes ginčininkai savo vizijose mato ne tą Lietuvą, kurioje gyvena ir kurios laisvės faktas davė jiems saviraiškos laisvę, bet tokią, kuri būtų adaptuota jų siauriems interesams*. Kitą vertus, šių ginčų faktas yra akivaizdi samonės ir savivokos pažanga. Dar ir dabar dauguma rinkimuose balsuoja ne už savo interesą, bet už gražius pažadus. Žmonės, kurie sugeba savą interesą suvokti, išsakyti, ginti – brandžios visuomenės požymis. Visdėlto viešajame veikime dar matau okupacijos pasekmių atgarsius: Vilniuje įsipareigota statyti „lietuvių tautos namus“.  Taip, visokių paminklų ir tautinių simbolių masinė statyba buvo aktuali pirmąjį dešimtmetį nepriklausomybę atkūrus, bet šiandien, surūdijęs vamzdis prie Neries turi didesnę meninę ir kultūrinę vertę nei Gutausko „tautinė skylių siena“. Jei jau mūsų šalis pasiryžus išleisti keliolika milijomų „lietuvių namams“, testato juos Reading‘e ar Drammen‘e. Ten, kur jie išties būtų reikalingi. Mano akimis, mūsų šalyje vis dar daugybė darbų daroma tam, kad kažką parodyti, įamžinti, pažymėti, bet toli gražu ne tam, kam visiems mums būtų geriau ir gražiau gyventi. Todėl pasidžiaukime vasario 16 – tąja, diena, kuri visų mūsų gyvenimą padarė geresniu.

*Tiesa,  tolerantiškasis jaunimas uždraustų nacius. Naciai, turėdami galimybę, uždraustų ne tik šį jaunimą, bet ir liberalus, socdemus, net mane ir jus turbūt uždraustų.