Šlapinimosi mitas

Skandinavija, tai kraštas, kuriam nesu abejingas. Į jos šalis mums nuolat siūloma lygiuotis ir tam veik visada galima pritarti. Nepaisant to, įvairūs tų kraštų reiškiniai dažnai pateikiami kažkokiame mitologiniame kontekste.
Štai Delfis, per Blogeris Zeppelinus man apreiškė, kad "Švedijoje kairieji siūlo vyrams šlapintis atsisėdus", pasirodo tai pasiūlė "Sormlando miesto savivaldos kairieji". Ir čia mes matome išsyk kelias nesamones:
Pirma, Sormlando miesto nėra. Yra regionas piečiau Stokholmo. Lygiai kaip Lietuvoje nėra Dainavos miesto. O štai čia apie tą kraštą rašoma angliškai.
Antra, jie agituoja už tai jau ne pirmą dešimtmetį, nepastebėjau kad būtų ką suagitavę.
Taip jau sutapo, kad vos prieš porą dienų teko lankytis Stokholme ir Skavstoj prie Nykopingo į kurią skraidina Runkelair. Tai štai, Skavstos oro uoste tualetas išties bendras ir jame pisuarų nėra. Gal kas ir tikėjos didesnės švaros, bet vargiai mūsų tautiečiai susilaikys neapmyžę lentos. Tad čia daugiau nepatogumas moterims, ypač kad išlindus iš kabinos nėra galimybės intymiai ką apsitvarkyti. Pinigų be abejo sutaupė - vienas tualetas vietoje dviejų. Nesvarbu ką sako propaganda ar kuo tai teisinama. Svarbu faktai. O socialinė inžinerija nedėkingas reikalas - žmonijos vienu ypu neperauklėsi. Nors žinoma pakabinti lentelę galima.


Pačiame Stokholme išvis nėra viešųjų tualetų moterims. Yra tokios metalinės metro pločio būdelės ant kurių vienos sienos myžama, smirdi jos iš tolo, tad su niekuo nesupainiosi. Jei moteriškę labai prispyrė ir iki tualeto esančio muziejuje ar kavinėje nebenubėga, gali bandyti pasinaudoti ta sovietinį plakatų stulpą primenančia geležine dėže. Bet būkite atsargios, jei netyčia betūpdamos neišlaikysite lygsvaros, atsiremti galite tik į purviną ir prasmirdusią numyžtą sieną. Pabaigai pastebėsiu, kad šlapintis teks tiesiog ant grindų. Tai žinoma nereiškia, kad Stokholme ar Švedijoje trūksta viešųjų tualetų. Jei norite gero, švaraus ir tvarkingo tualeto - eikite į muziejų, ten net specialių įtaisų invalidams rasite.
Tai štai, netikėkite mitais, ypač tais kurie kuriami Lietuvoje.

P. S. Būčiau įdėjęs daugiau iliustracijų, bet nesusikalbu su blogu, visas kažko į viršų sukelia.

Tautiškumas

Taip nutiko kad šiandien perskaičiau tekstą, kuriame visiems jums žinomas Rokiškis rašo apie tautinius lietuvių bruožus, bet kai kurių tiesiog nemato ar pastebėti nenori. Štai todėl nusprendžiau ir aš parašyti šį tą apie tautiškumą.
 Trivialu, bet kaip man patinkantį lietuvių tautinį bruožą, norėčiau paminėti saikingumą. Kuris yra smetoniškų inteligentų diegtas. Sakoma, iš lietuviško kaimo kilęs paprotys, šiandien beveik jau ir nunykstantis. Pavyzdžiui: vengti ryškių nederančių spalvų ar mieliau puoštis sidabru nei auksu. Bet pasireiškia tai tik papuošaluose ir stiliuje. Ogi naujalietuviai, kaip jokio stiliaus neturintys, visai teisėtai angluose vadinami "fuckig polish". Nes ką dar gali manyti žvelgdamas į pagert, pasimušt, rėdytis treningais ir plikai skusti galvas mėgstančius piliečius?                                 
Lietuvišku hobiu galima būtų pavadinti sodininkystę ir daržininkystę. Net tokios galimybės iš esmės neturint, lietuvaitės įsigudrina trijose kvadratinėse pėdose tarp betono ir plieno užveisti gėlių darželį. Tomis pastangomis nemenkai stebindamos kaimynus, airius tarkim.
Nemenką vietą lietuvio gyvenime užima automobilis - dažnam jis gerokai svarbesnis nei nuosavi namai. T. y. namas ar butas gali būt sukrypęs ir nutriušęs, bet auto - naujas, prabangus ir blizgantis. Ir kaltas čia ne trivialus mačistinis polėkis, bet tautinė "bernelio ant balto žirgelio" tradicija įaugusi į kraują kartu su liaudies dainomis.
Visgi labiausiai užknisantys lietuvių bruožai yra smegenkrušystė ir savinieka. Šieji du, sakyčiau, yra būdingi visai posovietinei erdvei, betgi lietuvių tarpe itin ryškūs. Niekur o niekur nesusidūriau su faktu, kad man visai nė nepažįstamas žmogus galėtų pulti siūlyti į snukį dėl požiūrio į Kubilių, į tai "ko nori mergaitė" ar pan. Tai galima būtų pavadinti "neadekvačiomis pastangomis" dedamomis tam, kad visi galvotų taip pat kaip pastangas dedantis. Labiau šiame nuprotėjime pažengę tik rusai, turkai ir arabai (bent mano akimis žiūrint). Smegenkrušystės šaknų galima būtų ieškoti pagoniškame užsispyrime nesikrikštyti. Bet labiau tikėtina, kad tai šimtmečių gyvenimo greta gausios žydų bendruomenės pasekmė. Kažkuria prasme tai - religinio fanatizmo atmaina.
Jei apie savinieką, tai Lietuvoje galima būtų pradėti dalinti "Oskarą" už tai kas labiau ir skandalingiau per kokias nors medijas išsityčios. Jei  ne iš visos Lietuvos, tai bent iš jos runkelių ar varguolių. Ir  beveik kas antras kandidatas į tokį apdovanojimą būtinai savo purvo srauto adresatą įvardys kaip "mes". Na, taip, labai tautiška, tik Jūs ne Mes. Ir ačiū Dievui.
Ir jau visai tautinis briedas yra apie Vienybę. Vienybę, vardan kurios, suprask, bet kokius tikslus ar idealus dera aukoti.
Sakysite trumpas ir neišsamus tekstas? Tuomet eikite pagal aukščiau esančią nuorodą pas Rokiškį ir skaitykite ten. Jis tikrai turi daugiau laiko ir noro tekstokūrai.

Aš myliu šitą šalį

 Myliu jos laukus, klonius ir kelius, kurie per juos driekiasi. Ne, ne todėl, kad čia reikia mokėti didžiausią Europos sajungoje akcizą už kurą. Ne todėl, kad mūsų kelininkams metai po metų žiema ateina netikėtai, o sniegas pradedamas valyti ne anksčiau, nei pats savaime pradeda tirpti. Ne todėl, kad duobės atsiranda po žiemos, bet lopyti pradedamos tik vėlyvą rudenį. Gerai jei rudenį, dažniau tiesiog pastatomas kelio ženklas "duobės". Ne todėl, kad visi šuliniai gatvėse įrengti dešimčia centimetrų per aukštai arba penkiolika centimetrų per žemai, todėl manevruodamas tarp tų duobių ir kauburių rizikuoji sukelti avariją. Ne todėl, kad norint persirikiuoti, parodžius posūkio signalą kita eile važiuojantis tyčia padidina greitį, kad tau tai nepavyktų. Ne todėl, kad mano kieme geriausiose vietose stovi ir jau keleri metai niekur nejuda penketas "grabų" ir nėra jokių būdų imtis prieš juos sankcijų. Tuo tarpu kasdien važinėjantys priversti statyti mašinas ant šaligatvių ar žolės. Visų blogiausia tai, kad mano kaimynai perdėtai kultūringi ir niekam nešauna į galvą pradurti ratą ar išdaužti stiklą kuriam grabui. Myliu šią šalį ne todėl, kad mūsų policija stabdo mus ant tiltų, viadukų, tuneliuose ir greitkeliuose. Ir jei neranda prie ko prikibti, bando išrašyti baudą už sustojimą neleistinoje vietoje ir avarinės situacijos sudarymą (jei nesustosi, garantuotai gausi baudą už nepaklusimą pareigūnams). Ne todėl, kad tiesioje plento atkarpoje, vidury laukų, kur  nėra nei sankryžos, nei užuominos į galimas kliūtis, stovi greičio apribojimo iki 50 km/h ženklas*. Nes prieš trisdešimt metų šalia plento buvo troba, kurioje gyvenantis šlubas kolūkio pirmininko svainis dukart per parą klibinkščiuodamas gindavo karvę į kitoje plento pusėje ęsančią ganyklą. Ir net ne todėl, kad pėstieji užsirišti bato raištelio sustoja tik viduryje perėjos ir tik pamatę, kad bent penki automobiliai laukia, kada maloningasis ponas teiksis pasiekti kitą gatvės pusę. Ne todėl, kad pilantis kurą kolonėlėje keturis kart iš dešimties vietoj penkiasdešimt litrų tau įpils tik keturiasdešimt penkis.
 Aš myliu  automobilius ir labai mėgstu vairuoti. Kas kitam yra vargo būtinybė, man yra malonumas. Ir dar aš mėgstu keliauti. Keliauti po gimtają Lietuvą automobiliu. Net pripažinsiu, kad keliai Skandinavijoje siauresni, o Lenkijoje keliai – tai tik oficialus titulas, nieko bendro su "transporto arterijom" tie kliūčių ruožai neturi. Bet ne dėl aprašytų dalykų myliu Lietuvą. Turiu tam ir geresnių, ir net labai asmeniškų priežasčių...
 P. S. Laukite tęsinio :)

* Kartais ir iki 30 km/h.

Emigracija

 Kadaise senovės Romoje jaunuoliams prieš pradedant politiko karjerą reikėdavo įgyti patirties kariaujant svečiose šalyse. Kitas žingsnis būdavo provincijos valdymas arba dalyvavimas ją administruojant. Gerose šeimose tai buvo tiesiog privalu. Šitaip jaunimas, prieš pradėdami ko nors siekti Romoje, ne vienerius metus praleisdavo užsieniuose. Kur įgydavo patirties , lėšų karjerai vystyti ir svarbiausia – motyvacijos kažko siekti namuose. Taip, būdavo ir tokių, kurie niekada namo nebegrįždavo, garbė ir jiems – jie nešė į tolimas šalis Romos kalbą ir kultūrą. Ir štai kas keisčiausia, kol ši tradicija buvo gaji, Roma klestėjo ir augo. Bet vieną dieną atėjo laikai, kai jauni vyrai geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo tarnauti kariuomenėn, geriau leido sočias dienas giminės dvare, nei vykdavo į tolimas ir keistas šalis. Šie pokyčiai buvo tik dalis bendros vertybių kaitos, bet jų pasekoje Romos imperija žlugo. Labai panašios priežastys pražudė ATR (abiejų tautų respubliką). Dar prisidėjo nenoras mokėti mokesčius ir samdinių kariuomenė*. Bet izoliacionizmo tendencijos buvo pabaigos pradžia.
 Pasakysite ką tai turi bendro su šiandienine Lietuva, juk ATR ir Roma buvo kuriamos pirmiausia ginklu? Na ką, kiti laikai – kiti metodai. Bet faktas kaip blynas – emigracija yra gėris, kurio mes šiandien dar nesugebame įvertinti, tačiau jis duos labai daug dividendų ateityje.
 Šiandien daug kas verkia dėl to, kad štai, valstybė duoda išsilavinimą savo piliečiams, investuoja tuo būdu į juos pinigus, o jie išvyksta ir kuria gerbūvį svetur neatnešdami valstybei naudos. Bet mieli ponai, susipraskite pagaliau, ne žmogus turi būti būti valstybės tarnas, bet valstybė reikalinga tik tam kad padėti žmogui. Nieko verta ji jei to nedaro. Jei emigrantas susikuria gerbūvį užsienyje, tai dar visai nereiškia kad "jis prarastas Lietuvai". Nevardinsiu čia daugybės, paminėsiu tik vieną, visiems žinomą, tai – Arvydas Sabonis. Šis žmogus savo įgūdžius, kurie leido jam kažką gyvenime pasiekti, suformavo dar Lietuvoje, bet daugiausia pasiekė Amerikoje, o gyvena dabar Ispanijoje. Paklauskite savęs, jūs tikrai manote kad Lietuva jį prarado? Kažkas gal ginčysis: "na tai čia Sabonis, o kaip tie tūkstančiai Pilypų iš Kanapiškių, kurie plauna indus Londone ar grindis Korke? Bet mielieji, iš ko darote išvadą, kad likę Kanapiškėse jie būtų tapę filosofijos profesoriais? Juk jais prieš išvykdami nebuvo, jų broliai ir seserys, kurie liko namuose, irgi tais profesoriais netapo. Galų gale kiek reikia profesorių? Dešimt, na šimto. O štai valytojų ar indų plovėjų reikia tūkstančių, nesvarbu Lietuvoje ar kur kitur. Tad jei žmogus išvykęs svetur rado savo "ekologinę nišą" – valio! Jei nerado ir grįžo – sveikas parvykęs! Jei rado, bet vistiek grįžo - šaunuolis, teliko įrodyti kad ir namie esi reikalingas. Juk kaip benorėtume svaičioti apie moralę, darbo rinkoje vyksta tas pat kas ir prekių rinkoje, o nepaklausios, niekam nereikalingos prekės sukelia perprodukcijos krizę. Nuo 2007 – ųjų iš Lietuvos išvyko apie 130 000 žmonių, nepaisant to ir visą pastarąjį laikotarpį siautusios giliausios krizės, šiandien turime ne mažesnį, gal net jau ir didesnį BVP nei "sočiaisiais 2007 – aisiais". Kitaip tariant, vidutinis lietuvio gerbūvis išaugo, o statistika niekaip nepagrindžia tiesioginės bendro (visuotinio) gerbūvio priklausomybės nuo gyventojų šalyje kiekio**. Jei taip būtų, tuomet turtingiausia pasaulio šalis būtų Bangladešas, nes tai yra tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. Ačiū dievui, kad Lietuva nėra Bangladešas, kad ir kaip to norėtų visokie socializmo – skurdo apologetai!
 Noriu pateikti susijusį pavyzdį: kadaise visi mongolai buvo lygūs, tačiau skurdžiai. Prie Čingis – Chano mongolai tapo turtingi, tačiau lygybės neliko. Buvo toks Čingis'o (Temujino) pusbrolis, kuris jau tada sirgo komunistine karštlige (nors nė pavadinimo dar niekas tokio nežinojo), jis bandė kovoti su Temujino atneštomis permainomis, pralaimėjo, pabėgo į Japoniją, kur buvo nužudytas. Gal kuris esate girdėjęs šio iškilaus lygiavos, skurdo ir namisėdystės šalininko vardą? Ne? Aš irgi neatsimenu nepažvelgęs į knygą, o išgūglinti kaži ar pavyktų. Ir net nebandysiu, vargu ar verta. Tiesa, jo žudikas Argun'as "bagadur'as" labiau žinomas, chi chi...
 Kinams, indams ir vakarams Čingis – Chano vardas kėlė siaubą, bet kas ginčysis, kad būtent jis mongolams atnešė klestėjimą?
 Niekas nesikartoja nuoseklia tvarka, bet kas mūsų nenužudo, tas daro mus stipresniais. Dar niekada istorjijoje jokiai tautai ekspansija nepakenkė. Taip, imperijos sendamos išsigimsta, bet istorija joms dažniausiai duoda bent porą šimtų metų klestėjimo. Jas sukūrusios tautos tikrai neverkia dienų, kada tos imperijos augo ir klestėjo. Lietuva dar nėra imperija, bet tai kas vyksta, sudaro prielaidas ja tapti, gal ne Romos tipo, gal  greičiau venecijietiška, ar British Comonwealth pobūdžio, bet ateities Lietuva turi potencialą tapti imperija*** ar bent pasaulinės reikšmės šalimi, ne vien niekam nežinomu ir neįdomiu užkampiu. Šį potencialą suteikia šiandienos emigracija. Tad neskubėkite verkti...



* Be minėtų priežasčių, abi imperijas galiausiai pribaigė pilietybės dalijimas kam papuola.
** Čia marksizmas akivaizdžiai feilina: kiekybė į kokybę neperauga.
*** Žodis imperija čia pavartotas tik dėl patogumo, tai kas gimsta vardo dar neturi.

Bedarbio atmintinė 2012

 Darbas būna dviejų rūšių: mėgiamas, arba toks kokį sugebi gauti. Ir vienu, ir kitu atveju dirbti kartais tenka. Žinia, geriau dirbi mažiau ir uždirbti daugiau. Bet dažniausiai esi priverstas tiesiog dirbti. Ši mintis visai mūsų neguodžia, nors ir sako kad: "darbas ugdo asmenybę", padeda jai "to bild it self", bet akivaizdu kad tai yra atvirkštinė pasekmė. T. y. geresniais ar konkurencingesniais tampame norėdami išvengti buko darbo. Todėl tada kai galime - svajojame: ką gi veiksime kai galėsime sau leisti nedirbti. Daugumos mūsų svajonės apsiriboja atostogomis ir kelionėmis. Dar kiti, kurtų menus ar ką nors kolekcionuotų. Jei galėčiau sau leisti nedirbti, pasistengčiau pakeisti procesą. Mokymosi procesą. Ir čia jums padės valstybė.
 Mūsų šalis nuostabi. Ne tai kad absoliučiai, bet žmogum čia rūpinamasi. Ypač jei jūs netekote darbo.  Štai pavyzdžiui užsiregistruoti Vilniaus darbo biržoje vieni niekai - tereikia ateiti valandą prieš biržos atidarymą, užsiimti eilę ir pusvalandį prieš biržą uždarant, tikėtina, būsite priimtas pavargusios pareigūnės, kuri lieps jums užpildyti kalną niekam neįdomių anketų, o kelios minutės po biržos darbo laiko pabaigos gal net tapsite legaliai ofiicialiu bedarbiu. Seniau džiaugsmas čia ir baigdavosi. Bet nuo 2012 m. sausio pirmos, net jei iš buvusios darbovietės išėjote savo noru, po to, kai jums vos keturis mėnesius nemokėjo atlyginimo (kurį pavyko šiaip ne taip išsireikalaut pagrasinus darbo inspekcija ir tėškus pareiškimą ant stalo) jūs išsyk galite kreiptis socialinės pašalpos. Ir jei jūs neturite šeimos narių, kurių pajamas padalinus vienam šeimos nariui tenka daugiau nei aštuoni šimtai litų, ar automobilio įkainoto virš 10 K litų ir negaunate jokių kitų pajamų bei nemeluojate apie tai, praėjus vos pusantro mėnesio dosnioji savivaldybė nuspręs kad esate remtinas asmuo. Ir nepraėjus nė trims mėnesiams gausite savo išsvajotają pašalpą*: net po tris šimtus penkiasdešimt litų į mėnesį už visą laiką nuo prašymo įteikimo dienos. Vivat!
 Beje, neduok die būsite naivuolis ir manote kad pora tūkstančių tarnautojų Šiaurės miestelyje trinančių kėdes, jas trina tam, kad jūs lengviau rastumėte darbą. Jokiu būdu ne! Pagrindinis tikslas yra išmokyti jus savarankiškumo. Nes jei nueiste su darbo biržos nukreipimu pas potencialų darbdavį, jums pasiseks jei nebūsite aprėktas ir pasiųstas. Ateiti pas darbdavį nekviestam yra didžiausia lūzeriška klaida. Čia, žinoma, jei išties ieškote darbo, bet jei tenorite toliau gauti pašalpą, galite ateiti nesiskutęs, išgėręs (ypač jei pretenduojate dirbti vairuotoju). Nepakenks jei darbdaviui pranešte kad rytais jums sunku keltis, o dirbti penktadieniais trukdo religiniai įsitikinimai. Galite sakyti esąs džainistas, vistiek darbdaviai apie šiuos žalio supratimo neturi.
 Visdėlto, jei dėl neišaiškintų priežasčių 350 lt. per mėnesį** jūsų netenkina - internetas jūsų draugas. Bet aš rekomenduoju imtis savo verslo.

* Žinoma, jei per tą laiką nenumirsite badu
**plius draudimas dirbti papildomai legaliai

Provokacija

Gyveno kartą varganas žvirblelis. Buvo žiema, labai šalta ir jis jau kelias dienas nelesė nė grūdo. Taip suvargo, kad nusidrėbė nuo šakos ant kelio priešais smuklę. Būtų taip ir sušalęs, bet važiavo pro šalį vežimas ir arklys vargetą apšiko. Pagulėjo žvirblelis šiltame šūde, atsigavo, apsidairė. O čia gi ir avižų keli grūdeliai šalia! Palesė ir visai smagiai pasijuto. Prasidžiugo ir ėmė čirkšti iš laimės. O tuo metu pro šalį bėgo lapė. Išgirdo čirškiantį žvirblį, pribėgo, ištraukė iš arkliašūdžio ir suėdė. Taigi: kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas.
Kartais rodos nėra ką pasakyti , o rašyt norisi. Žinia, galima daryti interviu pačiam su savimi, kaip koks Užkalnis, galima perrašinėti jau dešimtis kartų pakartotas mintis, kaip dauguma grafomanų. Bet jei esi grafomanas su pretenzija, norisi kurti kažką savo, autentiško. Vieni mano kad tekstai turėtų linksminti, kiti kad informuoti. Aš manau kad tekstai turi provokuoti mąstymą. Savarankišką. Tekstas turi būti sklandus ir lengvas: makt ir prarijai. Bet ne tik tai. Dar turi likti įspūdis - jausmas. Nuostabu, jei tas įspūdis bus: "puiku" ar "netikėtas kampas", bet jei tokio išgauti nepavyksta, neretai teksto skaitomumui užtenka ir paprasčiausio nusipezėjimo: "prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti." Nagi, jei tai gelbėtų, mano saskaitos būtų mažiausios visoje ES!
 Jeigu į pasaulį žiūrėčiau vien spaudos akimis, turbūt nuprotėčiau. Kuras brangsta, maisto kainos kyla, valdžia pešasi tarpusavyje, o Užkalnis aiškina kad taip ir reikia, taip ir turi būti. Nes jei kas jums ir žadėjo geresnį pasaulį, tai akivaizdžiai melavo. Sadauskas jam antrina, sakydamas kad viskas bus tik blogiau ir blogiau. Rodos kreipiantis į Lietuvą telieka pridurti antrinį pasakėčios moralą rusiškai: "сидиш в говне, так не чирикай!"*
 Užknisa chroniškas lietuvių darymąsis į užsienį: ten geriau, ten kitaip, ten...Net į ES rodos įstota tik tam, kad kai reikia kokio protingo sprendimo, mūsų vietinius avinus tik iš aukščiau nuleista direktyva įtikins. Kad tai šiaip geras sprendimas, ar kad taip elgtis būtų logiška, niekam nė motais. Bet kam rūpi sveikas protas ir logika, kai galima daryti revoliuciją?
Štai vienas FB draugas rašo: "Apgailetina. Praejes sekmadienis (03 11) ir sis sestadienis irodo, kad musu krastuose zmones i didelius mitingus gali mobilizuoti tik nacionalizmas ir neapykanta svetimtauciams. Kada toki reakcinga mastyma pakeis dirbanciuju kova uz issilaisvinima is kapitalo? Ir kada mes mesim nacionalinius prietarus vardan klasinio solidarumo?"
 Apie kokią klasę kalbama? Man rodos Lietuvoje tėra likę trys socialiniai sluoksniai, kuriuos santykinai galima būtų pavadinti klasėmis: valdančiųjų klasė, dirbančiųjų klasė ir išlaikytinių klasė. Dar yra pensininkai, bet jie išvis jokia ne klasė, tiesiog žmonės turintys daug laisvo laiko. Tai va, paprastas įvardyjimas leidžia suprasti kodėl jokios revoliucijos Lietuvoje nevyksta: tie kurie dirba neturi laiko mitingams ir protestams.  Kai kurie iš jų irgi turi valdžios. Štai vienas bičiulis turi antikvariato parduotuvę, kurioje dirba dvi pardavėjos: jo žmona ir viena samdoma moteriškė. Jis joms šiokia tokia valdžia. O savo valdžios niekas savanoriškai negriauna. O jei revoliucijas imtų daryti pašalpų gavėjai, tai čia jau būtų išvis šakės! Tuomet dirbančiąjai daugumai teliktų juos išsmaugti plikomis rankomis, bet ir čia*, manau, pensininkai suskubtų pirmi, kaip pirmi į mitingus subėga. Juk išnaikinus ketvirtį milijono išlaikytinių, tikėtina, augtų pensijos...Todėl kalbant apie socialinius interesus tenka grįžti prie pasakėčios moralo: "kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas."


*Sėdi šūde - nečirškėk!
**naikinti

Renovacijos, ekologijos ir skurdo idilė

Netyla kalbos, kad didžiausia esamos vyriausybės klaida yra taip ir nepajudėjusi daugiabučių renovacija. Tai va, tai kad ji niekur nepajudėjo yra labai protingas šios vyriausybės žingsnis*. Nes kaip norima judinti renovaciją? Ogi dotuojant šį reikalą iš valstybės lėšų. Na taip, jei man kas renovuotų namą už dyką, turbūt nesupykčiau. Bet kodėl turėčiau kišti į tai savo pinigus? Juk įvertinus daugiabučio renovacijos kainą, vienam butui išeina 25.000 - 30.000 lt., jei kokybė  bus labai vidutinė. Jei aukštesnė - kainuos brangiau. Turėčiau tokią sumą atliekamų pinigų ir galėčiau rinktis ką su jais daryti, manot renovuočiau seną blokinį namą? Tai jau ne! Pirkčiau geresnį butą! O jei valstybė nori pažaisti socializmą, tai čia jos reikalas. Bet jokia nauda ir sveiku protu ši mintis nekvepia. Nes ne pinigus reikia dalinti, o įrankį jiems užsidirbti. Žmonės ir patys puikiai sugeba pasirinkti kas geriau, mokėti už brangų šildymą (jei verta gyventi toje vietoje), renovuoti būstą, ar keisti pastarąjį į geresnį. Bet tai tik tuomet kai turi pinigų. Savo pinigų. Valstybės įsikišimas nieko iš esmės pakeisti negali, nes valstybė disponuoja tik tais pinigais, kuriuos iš mūsų pačių surenka. Todėl užuot juos išmetus į korupcinę balą, pageidaučiau gauti į rankas, grynais. Ir jei savų pinigų į šį reikalą nekištume, kodėl pritariame valstybės daromai kvailystei? Jei jau norima kažką iš esmės pakeisti Lietuvoje, reikia vystyti gamybą. O kadangi užsienio prekybos deficitą didžia dalimi sukuria brangios importuojamos žaliavos - žaliavų gavybą.
Štai Rokiškis G+ šiandien iškėlė mintį apie geležies ir urano gavybą Druskininkuose ar Varėnoje.  Mikliai atsirado gausybė šaukiančių: "prie medžių rakinsimės!", "neleisim!", trūko tik: "per mano lavoną!". Panaši situacija kažkada buvo Nidoje. Taip, tai nuostabus kurortas, o greta buvo rastas naftos telkinys žinomas kaip D6. Tai mūsų veikėjai jį rusam mielai užleido, kad tik nebūtų naftos verslovės šalia Nidos. Ir ką? Rusai siurbia naftą net ausys linksta. Verslovė šalia Nidos yra, bet užtat dabar visi laimingi, mat jei kas - bus kalti rusai. O mes kaip špygą turėjom, taip tą pačią ir teturim.
Analogiška situacija su atomine. Laužėmės dėl statybos tol, kol ji ne tik tapo veik neišvengiama, bet ir nebėra prasmės kovoti prieš Visagino AE, kai Astrave, daug arčiau Vilniaus baltarusai stato sąvo ir dar kur kas prastesnę. Lygiai tokios pat nesamonės prasideda kai reikia įrengti kokį šiukšlyną - niekas nenori jo po savo langais ir tuo pačiu, nesavu balsu šaukia: "neleisim deginti šiukšlių". Ne, aš suprantu kad lietuviai nori gyventi kaip graikai iš kurių visa Europa juokiasi. Kad visa Lietuva būtų draustinis, o pinigais iš dangaus lytų. Bet va, užsidarė Graikijoje šachtos, išpardavė laivyną ir paaiškėjo, kad vien iš turizmo ir durniaus voliojimo nepragyvena. O ten, beje, ir šilčiau nei pas mus, ir turistų nepalyginamai daugiau. O kaip gyvena turtingos ir sėkmingos Europos šalys? Norvegija gyvena iš naftos. Švedijoje šiukšlių deginimo fabrikas stovi vidury sostinės - Stokholmo. Liuksemburge - geležies, anglies šachtos ir plieno liejyklos - vidury miesto. Beje, Liuksemburgas išlydo daugiausiai plieno visoje Europoje, bet kai pradėjo jį lydyti elektra, jokių ekologinių problemų nebeturi. Tai turtingiausia ES šalis, o daugybė Liuksemburgo gyventojų, gal net nenutuokia kokį industrinį monstrą turi savo mieste.  Vokietijoje: Ruro sritis - labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi. Taip, prieš gerus trisdešimt metų vienintelę gyvybę tenykštėse upėse buvo galima rasti praplaukiančiame prezervatyve. Bet viskas pasikeitė. Dabar ten sėkmingai žvejoja upėtakius. Manot pramonė dingo? Ne, tik tvarkytis ėmė žmoniškai. Resursus reikia naudoti: štai pavyzdžiui, greta Kėdainių stūkso baltos gipso kopos, bet jei susidūrėte su namų remontu, tai lietuviško gipskartonio ar gipsinio glaisto tikrai nepasigirsit matę. Greičiausiai naudojote lenkišką, gal dar latvišką, o kur lietuviškas? Nei kasti ką, nei gamtą teršti. Vien eksplotuoti jau esamą terikoną tereikia. Bet...pinigėlius geriau kišti į renovaciją. Mat iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekvaila atrodo (deja tik iš pirmo žvilgsnio), ir draugeliams otkatą suorganizuot galima. Ir rezultatas jokių problemų iš esmės neišspręs. Bet veiklos iliuzija ir socialistiniai populizmo dividendai - garantuoti.
Viskas šiame pasaulyje kainuoja, už dyką būna tik sūris pelėkautuose ir tai tik antrai pelei.
Žodžiu, jūs, kurie norite gyventi graikiškai, rakinkitės prie medžių Druskininkuose, o uranas bus kasamas Varėnoje, arba atvirkščiai. Bet kažkur kažką kasti reikia, nebent prie medžių besirakinantys pasiūlytų kokį akivaizdų ir visiems naudingą "pinigų iš oro" šaltinį.

*Deja,vargu ar samoningas.