La Vanguardia

  Paskutinės rugsėjo dienos Katalonijoje, mes su brangiaja sėdime Barsos aikštėje ir gurkšnojame šaltą Estrella. Formaliai, Ispanijoje jau kuris laikas viešai gerti alkoholį uždrausta, bet štai šalia katalonai alumi gaivinas, tai mums, dviem prakaitu permirkusiems ir kojas iki pūslių nutrynusiems šiauriečiams, juolab nepapasakosi.
 Tai štai: šaltas alus, puiki diena, nuostabus miestas. Žiū, ir laikraštis ant suoliuko šalimais guli. Toks visas naujas, spautuvės dažais kvepiantis - pavartom? OK - La Vanguardia. Na ką? Bankai, ES, blogi vokiečiai ir pan. Pasidalinam lapus, o jų daug (storas, solidus laikraštis, ar nebus popieriaus kiekis spaudoje viena iš ekonominės krizės priežasčių?). Viename iš paskutinių puslapių brangioji randa sudoku. Ne vieną, visus tris. Paprastą, sudėtingą ir neišsprendžiamą. Ilsimės, gurkšnojam alutį, sudoku sprendžiam. Išsprendus pirmąjį, aš pavargau nuo neįprastos protinės įtampos ir nusprendžiau pasidairyti po likusius laikraščio lapus, ko nors apie Katalonijos nepriklausomybę. Dėbt, į titulinį puslapį, o čia rytdienos data! Nu bliam, galvoju, pažanga kolūkyje, dar tik pora valandų popiet, o jau rytdienos laikraštis. Bet palaukit, jei taip, tai aš ką, datas supainiojau? Vėl į lėktuvą pavėluosim? Net užkaitau visas! Žvilgt į mobiliąką, tikrai rytdienos laikraštis! Bet juk taip nebūna!
  Nepanikuok! Sako mano meilė, į datą pažiūrėk! Ir tikrai, diena - rytojus, bet mėnesis birželio... Bet toks naujas, dažais kvepiantis ir rimtas - sudėtingiausio sudoku net mano protingoji moteris neįveikė. Tai va, La Vanguardia, vansi...

                                                                                

Medijų galia ir kvailybė

  Ar jau visi girdėjote apie samdytų švedų piarščikų esą virš Baltarusijos išbarstytus meškučius? Ne? Tai štai prašom meškučiai ir štai kur jie (žr parašą po antraja nuotrauka) -  Lietuvoje.
O čia štai  Batkos grasinimai.
Adekvati reakcija buvo R. Juknevičienės.
Bet Batka savo šalyje tiek įsuko propagandos mašiną, kad vietos (Baltarusijos) politologas ateities vaizdus jau piešia taip:

Вообще, фэйл консерваторов получается полноценным: во внутренней политике, с атомной электростанцией. Теперь еще и, похоже, полноценный внешнеполитический конфликт. Сценарий по максимуму этого конфликта, если, не дай Бог, конфликт будет глубляться, в общем, понятен:
- перенаправление значительной части грузов с Клайпеды на порты Латвии, России, Украины.
- Проблемы с транзитом грузов и людей через Беларусь для значительной части идущих из Литвы и в Литву грузов.
- Рост цен на энергию, которая поступает в Литву через Беларусь.
- Очень заметный рост цен на топливо в Литве или обвал цен и обвал Мажейкяйского НПЗ.

На второй фазе: подключение к кризису России, особенно ближе к отопительному сезону. По максимуму в этом случае:
- полное прекращение поставок энергии в Литву или очень резкий рост цен на нее, сопоставимый с прекращением поставок.
- Резкий рост цен на нефть для Мажейкяйского НПЗ и обвал этого завода. Резкий рост цен внутри Литвы на топливо (или мгновенный захват всего рынка топлива в Литве белорусскими производителями).
- Очень резкий рост цен на газ.
Потом и параллельно - вторая волна европейского кризиса.

В конечном счете, все договорятся. Но в итоге:
- проект ВАЭС вряд ли сохранится.
- Эммиграция резко усилится.
  -Экономические потери будут очень заметными. Особенно во время отопительного сезона.
- Политическая ситуация станет очень нестабильной. Предвыборная президентская компания будет весьма непростой.

Telieka priminti, kad seniau ilgai laužęsis Batka dabar jau mielai sutinka steigti bendrą su Rusija ginkluotųjų pajėgų štabą ir valdymo centrą. Ir kam tai naudinga? Kas pasamdė švedus? A?

 Bet lietuviškų medijų kvailiams labai patinka žaisti suvaikėjusio diktatoriaus žaidimėlius. Tuo pačiu padedant jam motyvuoti represijas, kurių šis imasi savo šalyje. Ir nors visas šis projektas yra medijose, nė vieno fakto, išskyrus pačių švedų įvykdžiusių akciją pareiškimo, nepateikia net baltarusiai, bet nesu tikras kad  mūsų prezidentė adekvačiai reaguos matant kokias nesamones rašinėja net paprastai protingas R. Bagdonas.
Juk  kalba ne apie kinkų drebinimą. Kalba apie tai, kad iš tiesų nieko neįvyko (sienos pažeidimo), bet Lukašenka elgiasi tarsi įvykę būtų ir bando tuo pasinaudoti nukreipdamas savo represijas prieš kitaminčius. Beigi dar drįsta grasinti mums. Ar būtina užsitrolinti kartu su kaimyninės šalies diktatoriumi? Jei priimsime jo žaidimo taisykles, kuo mes būsime?


        

Izraelio kinas. Filmas "Rytų vėjas".

        Lauke tvoskia tropiniai karščiai ir matyt todėl kino teatras Skalvija, atsižvelgdamas į aktualijas, pažindina mus su Izraelio kinu - ARTscape Izraelis. Pirmasis šiandien rodytas filmas - Danielio Wachsmanno drama „Rytų vėjas“ (Hamsin, 1982) vyksta Karlo May'aus paradigmos rėmuose: gerieji laukiniai indėnai (palestiniečiai) saistomi įsipareigojimų genčiai ir (ar) protėvių dvasioms (?) ir blogieji kaubojai (žydai izraelitai). Pastarieji jau dabar naudojasi "indėnų" žeme ją niekšingai nuomuodamiesi. Bet maža to, kažkur už kadro egzistuoja kariuomenė (suprask žydų), kuri gali tiesiog ateiti ir atimti žemę. Veiksmas vyksta mažame gyvulių augintojų kaimelyje, tad jei ne žydiški ir arabiški vardai - pamanytum Argentinoje. Kitaip tariant, tai romantinis vesternas "pažadėtoje žemėje". Samdinys Haledas dirba naujakuriui Gedalijai, bet ne vien dirba, o dar ir kadrina jo iš miesto grįžusią seserį Havą. Gedalija nori nusipirkti žemę, kurią nuomoja iš "kilnaus laukinio" Asado, mat kitaip ją atims kariuomenė. Tačiau Asado genties buduliai griebiasi teroro ir nugali. Tiesa, nežinia ką. Žemės naujakuriui įbauginti arabai neparduoda. Ne tik neparduoda, bet atsisako ir toliau nuomoti...
 Naujakurys Gedalija - toks "Old Shuterhand'as - indėnų draugas" lieka be žemės. Jo samdinys, gal ir meilužis - "Vinetu" -Haledas pabėga, bet vėliau grįžta ir suvilioja Havą.
Viskas žlunga. Old Shuterhandas - Gedalija nepuola į apmąstymus, seserį suviliojusį Haledą (savo buvusį meilužį?) užsiundo buliumi. Haledas žūna. Teisybė triumfuoja.
                                         The END

Geri laikai

   Šie metai puikūs. Tikrai. Gal kiek per daug dirbu. Gal kiek per mažai gaunu. Bet viskas tik į gerą. Aš kažko noriu. Reiškia galiu kažko tikėtis. Manau čia esmė. Yra manančių kitaip. Jų valia.
O taip, daugybė dalykų užknisa. Ypač tai, kad visi kažko nori iš manęs. Turbūt esu per mažai mizantropiškas. My bad.
Nieko nepadarysi, anot Vonneguto. Nebent tai, ką gali padaryti pats - čia aš taip sakau. O saulė gražiai šviečia ir kartais net šildo. Žolė žaliuoja, net kompas, tfu, tfu jau gerą mėnesį nestreikuoja.
Na, ko reikia žmogui? Namo, mašinos, jachtos? Kad ne. Viską ir išsinuomot galima. Pakaktų gerų pajamų. Va ko išties reikia, tai vidinio komforto. Mylėti ir būti mylimam. Dirbti tai, kame matai prasmę ir nedaryti beprasmiškų darbų. Kai kuriem dar reikia būti išgirstiems. Kalbėkit! Klausau jūsų. Manęs galite ir neklausyti. Tam tikra prasme laimingas žmogus yra ruskai sakant "samodostatočnyj" - sau pakankamas.
Nesu visai laimingas. Bet negi ką dėl to kaltinsi? Viską lemia pasirinkimas. Momentas. Prioritetai. Ar turite tokių?
O dar yra muzika. Ar galite be jos? Aš ne. Be alaus galiu. Be kelnių. Be rusiškų dujų. O be muzikos blogai. Tiesa, be interneto irgi. Bet pastarasis teiginys offtopic. Ne apie jūzerius čia, ne apie lūzerius irgi. Galų gale, anot Kafkos: "skaitytojų klasė atgyveno, šiuolaikinis europietis yra rašytojas, o veik kiekvienas gatvės dialogas - puiki literatūra". Maždaug taip.
O bus vis geriau ir geriau.
Net jei graikai neišlėks iš eurozonos ir vokiečiams liks daug mažiau pinigų Lietuvai. Net jei  rinkimus Amerikoje laimės Romney ir naftos kainos vėl augs kaip ant mielių*. Net jei rusam pavyks nuverst Putino režimą ir ta šalis strimgalviais nudardės į ekonominę prarają, nusitempdama iš paskos visą NVS. Lietuvoje vis vien bus geriau. Nes yra geriau. Nes gerai ar blogai, sprendžiam mes patys. O mes juk galim ką nors nuspręsti. Nors tiek nedaug. Nors kartą. Ar vėl lauksim kol kas iš šalies patars?
Čin, čin! Skål! Ir ha det bra, pažodžiui...**


* Niekšas prižadėjo karą. O taip vyliaus, kad tą amebą Baracką pakeis koks labiau adekvatus vyrutis.

** Norskai: "Viso gero", pažod. "turėk gerai".

Šlapinimosi mitas

Skandinavija, tai kraštas, kuriam nesu abejingas. Į jos šalis mums nuolat siūloma lygiuotis ir tam veik visada galima pritarti. Nepaisant to, įvairūs tų kraštų reiškiniai dažnai pateikiami kažkokiame mitologiniame kontekste.
Štai Delfis, per Blogeris Zeppelinus man apreiškė, kad "Švedijoje kairieji siūlo vyrams šlapintis atsisėdus", pasirodo tai pasiūlė "Sormlando miesto savivaldos kairieji". Ir čia mes matome išsyk kelias nesamones:
Pirma, Sormlando miesto nėra. Yra regionas piečiau Stokholmo. Lygiai kaip Lietuvoje nėra Dainavos miesto. O štai čia apie tą kraštą rašoma angliškai.
Antra, jie agituoja už tai jau ne pirmą dešimtmetį, nepastebėjau kad būtų ką suagitavę.
Taip jau sutapo, kad vos prieš porą dienų teko lankytis Stokholme ir Skavstoj prie Nykopingo į kurią skraidina Runkelair. Tai štai, Skavstos oro uoste tualetas išties bendras ir jame pisuarų nėra. Gal kas ir tikėjos didesnės švaros, bet vargiai mūsų tautiečiai susilaikys neapmyžę lentos. Tad čia daugiau nepatogumas moterims, ypač kad išlindus iš kabinos nėra galimybės intymiai ką apsitvarkyti. Pinigų be abejo sutaupė - vienas tualetas vietoje dviejų. Nesvarbu ką sako propaganda ar kuo tai teisinama. Svarbu faktai. O socialinė inžinerija nedėkingas reikalas - žmonijos vienu ypu neperauklėsi. Nors žinoma pakabinti lentelę galima.


Pačiame Stokholme išvis nėra viešųjų tualetų moterims. Yra tokios metalinės metro pločio būdelės ant kurių vienos sienos myžama, smirdi jos iš tolo, tad su niekuo nesupainiosi. Jei moteriškę labai prispyrė ir iki tualeto esančio muziejuje ar kavinėje nebenubėga, gali bandyti pasinaudoti ta sovietinį plakatų stulpą primenančia geležine dėže. Bet būkite atsargios, jei netyčia betūpdamos neišlaikysite lygsvaros, atsiremti galite tik į purviną ir prasmirdusią numyžtą sieną. Pabaigai pastebėsiu, kad šlapintis teks tiesiog ant grindų. Tai žinoma nereiškia, kad Stokholme ar Švedijoje trūksta viešųjų tualetų. Jei norite gero, švaraus ir tvarkingo tualeto - eikite į muziejų, ten net specialių įtaisų invalidams rasite.
Tai štai, netikėkite mitais, ypač tais kurie kuriami Lietuvoje.

P. S. Būčiau įdėjęs daugiau iliustracijų, bet nesusikalbu su blogu, visas kažko į viršų sukelia.

Tautiškumas

Taip nutiko kad šiandien perskaičiau tekstą, kuriame visiems jums žinomas Rokiškis rašo apie tautinius lietuvių bruožus, bet kai kurių tiesiog nemato ar pastebėti nenori. Štai todėl nusprendžiau ir aš parašyti šį tą apie tautiškumą.
 Trivialu, bet kaip man patinkantį lietuvių tautinį bruožą, norėčiau paminėti saikingumą. Kuris yra smetoniškų inteligentų diegtas. Sakoma, iš lietuviško kaimo kilęs paprotys, šiandien beveik jau ir nunykstantis. Pavyzdžiui: vengti ryškių nederančių spalvų ar mieliau puoštis sidabru nei auksu. Bet pasireiškia tai tik papuošaluose ir stiliuje. Ogi naujalietuviai, kaip jokio stiliaus neturintys, visai teisėtai angluose vadinami "fuckig polish". Nes ką dar gali manyti žvelgdamas į pagert, pasimušt, rėdytis treningais ir plikai skusti galvas mėgstančius piliečius?                                 
Lietuvišku hobiu galima būtų pavadinti sodininkystę ir daržininkystę. Net tokios galimybės iš esmės neturint, lietuvaitės įsigudrina trijose kvadratinėse pėdose tarp betono ir plieno užveisti gėlių darželį. Tomis pastangomis nemenkai stebindamos kaimynus, airius tarkim.
Nemenką vietą lietuvio gyvenime užima automobilis - dažnam jis gerokai svarbesnis nei nuosavi namai. T. y. namas ar butas gali būt sukrypęs ir nutriušęs, bet auto - naujas, prabangus ir blizgantis. Ir kaltas čia ne trivialus mačistinis polėkis, bet tautinė "bernelio ant balto žirgelio" tradicija įaugusi į kraują kartu su liaudies dainomis.
Visgi labiausiai užknisantys lietuvių bruožai yra smegenkrušystė ir savinieka. Šieji du, sakyčiau, yra būdingi visai posovietinei erdvei, betgi lietuvių tarpe itin ryškūs. Niekur o niekur nesusidūriau su faktu, kad man visai nė nepažįstamas žmogus galėtų pulti siūlyti į snukį dėl požiūrio į Kubilių, į tai "ko nori mergaitė" ar pan. Tai galima būtų pavadinti "neadekvačiomis pastangomis" dedamomis tam, kad visi galvotų taip pat kaip pastangas dedantis. Labiau šiame nuprotėjime pažengę tik rusai, turkai ir arabai (bent mano akimis žiūrint). Smegenkrušystės šaknų galima būtų ieškoti pagoniškame užsispyrime nesikrikštyti. Bet labiau tikėtina, kad tai šimtmečių gyvenimo greta gausios žydų bendruomenės pasekmė. Kažkuria prasme tai - religinio fanatizmo atmaina.
Jei apie savinieką, tai Lietuvoje galima būtų pradėti dalinti "Oskarą" už tai kas labiau ir skandalingiau per kokias nors medijas išsityčios. Jei  ne iš visos Lietuvos, tai bent iš jos runkelių ar varguolių. Ir  beveik kas antras kandidatas į tokį apdovanojimą būtinai savo purvo srauto adresatą įvardys kaip "mes". Na, taip, labai tautiška, tik Jūs ne Mes. Ir ačiū Dievui.
Ir jau visai tautinis briedas yra apie Vienybę. Vienybę, vardan kurios, suprask, bet kokius tikslus ar idealus dera aukoti.
Sakysite trumpas ir neišsamus tekstas? Tuomet eikite pagal aukščiau esančią nuorodą pas Rokiškį ir skaitykite ten. Jis tikrai turi daugiau laiko ir noro tekstokūrai.

Aš myliu šitą šalį

 Myliu jos laukus, klonius ir kelius, kurie per juos driekiasi. Ne, ne todėl, kad čia reikia mokėti didžiausią Europos sajungoje akcizą už kurą. Ne todėl, kad mūsų kelininkams metai po metų žiema ateina netikėtai, o sniegas pradedamas valyti ne anksčiau, nei pats savaime pradeda tirpti. Ne todėl, kad duobės atsiranda po žiemos, bet lopyti pradedamos tik vėlyvą rudenį. Gerai jei rudenį, dažniau tiesiog pastatomas kelio ženklas "duobės". Ne todėl, kad visi šuliniai gatvėse įrengti dešimčia centimetrų per aukštai arba penkiolika centimetrų per žemai, todėl manevruodamas tarp tų duobių ir kauburių rizikuoji sukelti avariją. Ne todėl, kad norint persirikiuoti, parodžius posūkio signalą kita eile važiuojantis tyčia padidina greitį, kad tau tai nepavyktų. Ne todėl, kad mano kieme geriausiose vietose stovi ir jau keleri metai niekur nejuda penketas "grabų" ir nėra jokių būdų imtis prieš juos sankcijų. Tuo tarpu kasdien važinėjantys priversti statyti mašinas ant šaligatvių ar žolės. Visų blogiausia tai, kad mano kaimynai perdėtai kultūringi ir niekam nešauna į galvą pradurti ratą ar išdaužti stiklą kuriam grabui. Myliu šią šalį ne todėl, kad mūsų policija stabdo mus ant tiltų, viadukų, tuneliuose ir greitkeliuose. Ir jei neranda prie ko prikibti, bando išrašyti baudą už sustojimą neleistinoje vietoje ir avarinės situacijos sudarymą (jei nesustosi, garantuotai gausi baudą už nepaklusimą pareigūnams). Ne todėl, kad tiesioje plento atkarpoje, vidury laukų, kur  nėra nei sankryžos, nei užuominos į galimas kliūtis, stovi greičio apribojimo iki 50 km/h ženklas*. Nes prieš trisdešimt metų šalia plento buvo troba, kurioje gyvenantis šlubas kolūkio pirmininko svainis dukart per parą klibinkščiuodamas gindavo karvę į kitoje plento pusėje ęsančią ganyklą. Ir net ne todėl, kad pėstieji užsirišti bato raištelio sustoja tik viduryje perėjos ir tik pamatę, kad bent penki automobiliai laukia, kada maloningasis ponas teiksis pasiekti kitą gatvės pusę. Ne todėl, kad pilantis kurą kolonėlėje keturis kart iš dešimties vietoj penkiasdešimt litrų tau įpils tik keturiasdešimt penkis.
 Aš myliu  automobilius ir labai mėgstu vairuoti. Kas kitam yra vargo būtinybė, man yra malonumas. Ir dar aš mėgstu keliauti. Keliauti po gimtają Lietuvą automobiliu. Net pripažinsiu, kad keliai Skandinavijoje siauresni, o Lenkijoje keliai – tai tik oficialus titulas, nieko bendro su "transporto arterijom" tie kliūčių ruožai neturi. Bet ne dėl aprašytų dalykų myliu Lietuvą. Turiu tam ir geresnių, ir net labai asmeniškų priežasčių...
 P. S. Laukite tęsinio :)

* Kartais ir iki 30 km/h.