Short story
#Duokit_pavaldyt #Kavavirės_testas

Taigi, vyksta vakarykštė revoliucija mitingas. Prelegentai kalbas stumdo, muzikantai muzikuoja. Sušalau ir nuslinkau į Ikiuką kavos. O ten eilė eiliausia. Stoviu, naršau tapšnofoną, laukiu, eilė nejuda. Pamažu per dvidešimt hipsterių iki manęs ima sklisti gandai: "vanduo baigėsi", "ne, kava baigėsi", "aparatas neveikia".
Prieinu arčiau. Hipsteris su kanapės lapu bando išgooglinti aparato manualą. Hipsteris su ženkliuku "je suis Gabrielius" ar tai "I love Gabrielius" googlina IkI administracijos telefoną: "tuoj aš jiem paskambinsiu ir pasakysiu, kad meistrą atsiųstų".
- Na ne, vyrai, - sakau. Aš čia ne nakvot atėjau. Praleiskit!
Prasibraunu. Aparatas išmanusis rašo: "tank is full". Aišku. Tirščių prisirinko. Atidarau - pustuštis. Pakratau. Uždarau. Aparatas klausia: "is the tank empty?" Spaudžiu "yes" + "Juoda kava" ir čiurliurliur...
O! O! O! - apakus publika. Nėr už ką. You are welcome.
Ne, aš suprantu. Esu over 45 dinozauras. Iš tų, kurie dar patys moka įsukti elektros lemputę.
Bet juk: "duokit pavaldyt!", "I love Gabrielius". Aha, jau, duodam. Kurgi ne. P. S. Nuotrauka asociatyvinė.

                        Miestas               

  
   Šitą tekstą skiriu Vilniui. Jis nėra išsamus, tačiau tikiuosi vėliau papildyti.  
   Taigi, kai kalbame apie miestą, pirmiausia apsibrėžkime kas yra Miestas ir kur jis baigiasi. Miestas, tai yra savivaldos vienetas su gatvėmis, vandentiekiu, transportu, elektra, kanalizacija, šilumos tinklais ir kitu komunaliniu ūkiu. Tai Civitas*. Vienetas, kuris yra savipakankamas ir galintis fukcionuoti autonomiškai.
   Jei esate buvę bent viename Vakarų megapolyje, turėjote pastebėti, kad tarkim Paryžiaus komuna baigiasi mūsų požiūriu senamiestyje. O toliau tęsiasi įvairiausios aglomeracinės savivaldybės, kurios nėra Paryžius. Jei nenusibrėšime ribos kur baigiasi miestas, niekada nepasieksime nieko. Galima be galo ir krašto prijunginėti Grigiškes ir Kalabybiškes su šimtais kvadratinių km laukų, pievų ir nuliu infrastruktūros. Tai nebus  Miestas, tai tebus skaitlinga kolūkinė gyvenvietė. Jei tai daroma vien dėl gyventojų skaičiukų, tai tiesiog idiotizmas. Jokios kitos priežasties nesugalvoju: Nemenčinė ar Trakai tvarkosi ne blogiau už Vilnių. Kokia tad priežastis trukdo Skaidiškių ar Dvarčionių kaimams tvarkytis savarankiškai?  
     Ten, kur nėra atsakomybės ribų ir pačios atsakomybės negali būti.
     Kiekvienas normalus Vakarų miestas turi planą. Dauguma jų prasidėjo nuo romėniško forumo ir tas planas kvadratinis, statmenai susikertančių gatvių. Net New York'as, Naujojo pasaulio miestas pastatytas pagal tokį patį racionalų planą. Paskutinis žodis vystant racionaliai suplanuotą miestą buvo tartas Barcelonoje - tai gatvės - įstrižainės/diagonalės**. Ir tai yra tobula, neįmanoma padaryti racionaliau ir geriau.   
    Tačiau barbarų ir ypač Rytų barbarų miestai ne tokie. Jiems būdingos chaotiškos, kreivos ar net ratais ir aštuoniukėmis einančios gatvės. Vilniuje šia šizofrenija ar psichodelika (nežinau kaip tiksliau įvardinti tarkim Žemynos g.) gali pasidžiaugti kiekvienas aziatas. Nomadų mongolų lagerio planas čia įgyvendintas tiesiog tobulai.   
    Bet tai dar ne viskas. Antro Pasaulinio karo metu Stalingrade ir kitose totaliai sugriautuose sovietų miestuose sunku buvo organizuoti partizanų išpuolius iš miestų katakombų, nes subombardavus namus, įėjimai į kanalizaciją etc. dažniausiai būdavo užgriuvę. Todėl ruošdamiesi totaliam pasauliniam karui sovietai ėmė kanalizacijos liukus daryti viduryje gatvės. Lietuvoje šitas trockistinis permanentinio karo elementas tiek išplito, kad tapo norma. Todėl mūsų gatvės visada bus duobėtos. Nes jei visi šuliniai sudėlioti tiesiai po ratais, jokių pinigų neužteks po tris kart per metus juos perasfaltuoti. Žinoma, galima naujas gatves planuoti dangčius iš važiuojamosios dalies iškeliant, galima rekontruojant bent paslinkti pusmetrį, kad važiuojant dangtis liktų tarp ratų. Galima. Bet tam reikia smegenų ir valios. Kartą ir visiem laikam tokią normą įtvirtinti ir toliau dešimtmečiais jos laikytis.
    Tam kartui tiek. Tęsinyje bus apie statybas, transportą ir integraciją.

*https://en.wikipedia.org/wiki/Civitas

**https://en.wikipedia.org/wiki/Avinguda_Diagonal

Veidu į Britaniją

  Pradėsiu iš toli: taip jau nutiko, kad Europos futbolo čempionato fone, internete, vyko diskusijų apie sirgalių elgesį, kuriose labiausiai mane nustebino ne tai, kad buvo smerkiami ar ginami rusai, ne tai, kad buvo prisiminta abejotina anglų sirgalių šlovė, bet tai, kaip abejingai lietuviški internetai aptarinėjo anglo sirgaliaus žūtį ir būrį sužeistų.
  O juk nepameluosiu pasakęs, kad Londoniškės yra antra mūsų sostinė! Nustebinau? Gal pamiršote, kad milijonas, daugiau nei ketvirtadalis lietuvių gyvena užsienyje? Taigi Londone turbūt daugiau lietuvių nei Vilniuje! Bet kelinta šalis pagal užsienio prekybos apimtis su Lietuva yra Britanija? Penkta? Aštunta? Kodėl?!
  Minimum kas šeštas lietuvių vaikas gimsta Anglijoje, bet priminkit man, kiek mokytojų nusiuntė ten mūsų valstybė? Ką? Kalabibiškių pradinė su jos pusantro mokinio juk svarbiau?
Kaip nutiko taip, kad beveik ketvirtis mūsų gyvena Britijoje, o mes lig šiol nesuvokiame, kad Britanijos draugas - mūsų draugas. Kad kas gerai Britanijai - gerai ir Lietuvai. Ir nieko nepadarėme kad būtų ir atvirkščiai.
  Kurių galų mūsų šalyje palaimingai miega socialinės apsaugos ir darbo ministerija? Juk vistiek ji nieko nesaugo ir darbo nedalina. Išvaikyt po velnių! Vietoj jos palikt pašalpų dalybos departamentą prie finansų ministro. Ir tą mažą. Nes mūsų vis mažiau, tai ir pašalpų didėjimo tikėtis neverta.
  Tuo tarpu reiktų pagalvot, jei ne apie departamentą, tai bent apie išeivijos skyrių prie URM. Kurio viena iš užduočių būtų santykiai su šalimis, kurios mums ypač svarbios. Nebent jums nesvarbu kaip gyvena jūsų artimieji ir kaimynai. Nebent jūs tokių neturite.
  Ir dar, už poros dienų britai balsuos dėl brexit. Nesugebėjome sukurti ypatingų santykių su šia šalimi kai sąlygos buvo tam palankesnės. Galime bent dabar tai pamėginti padaryti. Jei nubalsuotų leave - nuostabi proga tapti pirmąja šalimi ES, kuri savo diasporos ir tiesioginių sutarčių padedama taptų bent jau lygia šalimi su Britų Sandraugos narėmis. Jei nubalsuotų remain - tai dar svarbiau.

  Juokinga, bet tiek vidaus, tiek užsienio politikoje mūsų šalis vis dar be krypties. Paskaitai kokių kocervų "planą Lietuvai", o ten vienintelė mintis: "mes stengsimės". Da fuck jūs stengsitės, jei net  neturite idėjos kur link!
  O tuo tarpu tereikia tiek nedaug, ginti savo interesą ir mylėt artimą savo.

  Ir dar manęs, kad būtų kas pirštu prikišamai parodytų kas artimas ir kur mūsų bendras interesas.

Dievas mirė. Arba paprasto teksto suvokimo užkaboriai.

   Profesorius Preobraženskis kadaise paklausė Šarikovo: "Ką skaitai?". "Ai, Engelso ir Kautskio susirašinėjimą". "Ir kaip?" - susidomėjo profesorius. "Netutinku" - atšovė Šarikovas. "Su kuo nesutinki?" "Su abiem jais nesutinku" - padėjo tašką diskusijai Šarikovas.

   Sovietinėje mokykloje mokytojai mėgdavo užduoti klausimus, pvz.: "Apie ką galvojo Puškinas rašydamas Eugenijų Oneginą?" Ir vargšai mokinukai iš kailio nėrėsi fantazuodami apie ką poetas galėjo galvoti.
Tačiau teisingas atsakymas yra: "Paklauskite pas Puškiną!". Nors retam užteko drąsos taip atsakyti.

   Skaito žmonės Nyčę. Patriarchalinis miesčionis frazę "Kai eini pas moteris, nepamiršk botago", suvokia per savo patriarchalinę prizmę, kaip tiesioginę nuorodą opresijai.
   Froido mokinys arba feministas čia įžiūrėtų aliuziją į mazochizmą ir sex'o žaisliukus.
   Asketas - siūlymą tvardyti aistras.

   Pats Nyčė rašo: "Šiandien tiek daug žinotojų priviso, bet ar bent vienas jų žino, kas jam tą žinią atneš?"

   Tai va. Nefantazuokit. Kilus neaiškumui, ar perdėtam paviršutiškam aiškumui, paprasčiausia yra kreiptis į autorių.

Važiuok!

Šis  įrašas iš esmės yra skirtas ekodurniams šviesti. Pirmiausia noriu pasakyti, kad jūs, ponai, painiojate Skandinaviją ir kitus Vakarus su Vietnamu ar Bangladešu. Niekas Vakaruose nevažiuoja dviračiu toliau poros kilometrų. Važiuoja juo ne todėl, kad nėra kitos galimybės nuvykti, bet todėl kad lengviau ir greičiau nei pėsčiomis. Visi didesni atstumai dviračiu važiuojami savo malonumui. Ir daro tai tik tie, kurie laiko požiūriu gali sau tai leisti. Viena pagrindinių plataus dviračių naudojimo sąlygų yra gerai išvystytas miesto viešasis transportas. Ypač plačiai dviračiai naudojami ten kur yra metro. Bet ir tuo atveju, pensininkai, pavieniai vaikai, invalidai, mamos su mažais vaikais ir didžioji dalis dirbančių vyrų dviračiais nesinaudoja. Vieni negali fiziškai, kitiem tai būtų diskomfortas. Niekas, o niekas Vakaruose nedaroma gyvenimui apsunkinti ir nebandykit aiškinti atvirkščiai. Suprantu jūsų hipsterišką užsidegimą, bet kodėl bandote savo zajobus poreikius primesti keliariopai skaitlingesnei visuomenės daliai?
Dviratis nėra alternatyva viešajam transportui, tai alternatyva kelionei pėsčiomis. Ne alternatyva tai ir automobiliui - ne tie atstumai, ne tas komfortas - ypač žiemą. Ir svarbiausia, dviratis visų pirma vienišių pasirinkimas. Šeimos žmogui visiškai nepriimtinas.

Mes, Vakarai.

  Mes - Vakarai. Ir tai visų pirma įpareigoja. Įpareigoja skirti save nuo kitokių. Suprasti, kad tai, kas mums yra vertybės, nebūtinai priimtina visiems. Bet tuo pačiu, niekada nedera savo vertybių pamiršti ar atsisakyti. Nebūtina manyti kad demokratija yra geriausia visam pasauliui ir brukti ją per prievartą. Bet racionalu remti demokratines jėgas ten kur jos pasireiškia. Visgi, žiūrint į potencialius naujuosius simpatikus, ne vien demokratija, bet ir asmens laisvės bei elementarus padorumas turi būti taikinyje.
  Tarkim Ukraina. Taip, ten yra provakarietiškų jėgų, taip mes turime jas remti. Bet nedera apsigauti ir manyti kad tokių ten dauguma. Visiškai atvirkščiai. Tik vienetams reikia laisvės, daugumai pakanka gero šeimininko - kaip sakė Solustijus. Didžioji dauguma ukrainiečių deja yra sovietinukai*. Netgi tie, kurie dabar pakilo į kovą prieš rusofašizmą, nepaisant karštų širdžių, veikia lygiai taip pat kaip jų priešai.
  Štai pvz. "informacinis karas" (nepatinka man šis pavadinimas, bet anyway), jame ukrai ne tik įvaldė maskolių metodus, bet baigia ir perspjauti juos atvirai meluodami. Pavyzdžiui, aukų skaičių jie lengva ranka padidina du, tris, kartais net dešimt kartų! Nesuvokimas, kad tiesa yra stipriausias ginklas, gali juos pražudyti. Tačiau ne vien melas (ir atviras priešo mėgdžiojimas) yra jų yda, bet ir dvigubi standartai elgesyje. Kodėl pvz. jie siekia tiesioginės NATO intervencijos, kai patys, tuo tarpu, net vizų rusams lig šiol neįvedė? Kaip vertinti tai, kad net prancūzai stabdo Mistralių kontraktą, kai tuo tarpu ukrainiečiai karinių tiekimų Rusijos raketinei ir branduolinei pramonei stabdyti nė negalvoja. Ar Vakarai, nepamiršdami visų savo vertybių, neprivalo turėti bent lašo išminties ir savigarbos? Argi Ukrainos rėmimas turi būti besąlygiškas? Ar nederėtų bent jau deklaruoti, kad pagalbos nusipelno tie, kurie ir patys bent pirštą judina?
  Na gerai. Būkime kilnūs. Galime net nurodyti kuriuos pirštus judinti derėtų. Ne, jokiu būdu nedera nuolaidžiauti Putleriui ir kitos kvailystės kurias vis bando įpiršti Merkel su Holandu. Senieji Vakarai, deja, jau "pelių nebegaudo". Bet dar esame mes. Ir mes privalome netylėti: argi neturėtų Petras bent žodį viešai tarti apie "Azov" nacius? Ir žengti bent porą žingsnių valstybės kūrimo linkme? Nes valstybė, tai ne vien kariuomenė, biurokratai ir savanoriai. Tai sienų kontrolė, mokesčių surinkimas, ekonominė politika ir t.t. ir pan. Net mafijos gaujos dažnai turi daugiau valstybingumo požymių, nei šiandienos Ukraina. Tai ar nevertėtų lygiagrečiai su sankcijų agresoriui svarstymu, pasirūpinti kad tas, prieš kurį vykdoma agresija, nebūtų vien "žemė ir žmonės". Nes žemė ir žmonės, didžia dalimi tokia pat, kaip DNR/LNR ir jų "vatnikai". Dar daug, daug ką norėčiau matyti bent kaip siekinį ukrų istablišmente, o patys jie panašu nesusipras.
  Nesakykime, kad tai - palauks. Nedalinkime dovanų, nežarstykime "perlų kiaulėms". Padėkime ukrainiečiams tapti normaliais europiečiais. Nes mes - Vakarai!
  O tai - įpareigoja.

* Ir mes tokie buvom prieš dvidešimt su trupučiu metų.

Autoiššūkis, Nissan Leaf

 Pasaulis nūnai keičiasi ne dienom, o valandom. Bet iššūkių gyvenime mažėja. Tokių kaip Kolumbo kelionė, ar žygis į Everestą. Tačiau nepergyvenkite, hipsteriams adaptuota pramonė jų suteiks sočiai. Vienas jų yra Nissan firmos elektromobilis Leaf.
 Jo dizaineriai akivaizdžiai buvo prancūzai, įtakoti Pompidou centro moderniojo meno. Todėl jiems labai gerai pasisekė įgyvendinti savo sumanymą: panaudoję Nissan dešimtmečių įdirbį ir geriausias detales, jie sukūrė gėjišką mergaitišką automobilį, skirtą  ieškantiems problemų stovėti vietoje ir gėrintis puikiais salono apmušalais rūkyti žolę važinėti lygumoje tiesia linija autobahnu. Ir ne toliau aštuoniasdešimties kilometrų. Po to, trumpos dvylika valandėlių įkrovimui, ir neskubėdamas galėsite grįžti. Ar tiksliau, tikėtis kad grįšit.
  Ne, ne. Nemanykit kad peikiu. Automobilis lengvai valdomas, turi visokių anti praslydimo sistemų, drive režime netgi beveik dinamiškas (kaip trečias golfas su penkiasdešimt arklių). Tiesa, norėdami kur nors nuvykti, šiuo režimu naudotis negalėsite. Teks išjungti šildymą, navigaciją*, radiją ir persijungti į eco režimą. Kas atliekama vienu pakartotiniu joystick'o kliku į D poziciją. Nieko baisaus nenutiks, bet dinamika bus kaip Zaporožiečio. Bet toks turbūt ir buvo tikslas. Teoriškai, pilnu įkrovimu galite nuvažiuoti 150 km. Praktiškai, įdėjęs papildomų pastangų, sunkiai įveikiau 80 km. Eco režimu, jei ką.
  Užtat jis labai tylus - žioplų pensininkų žudikas.
Taip ir matau, kaip šio automobilio kūrėjai įsivaizdavo būsimą jo savininką. Ėee... tai būtų raudonas žaliasis gėjus, mėgstantis problemas. Ne koks nors ten macho, įpratęs smaukyti bėgių perjungimo rankeną, arba parkuotis atbulas į siauriausią tarpą dideliu greičiu. Nepavyks. Jokių bėgių nėra. Užpakalinis langas skirtas matyti tik atsivejančios policijos švyturėliams, ko niekada nebus, nes jūsų greičio viršijimą** fiksuos tik radarai prie apribojimo "40" ir tik todėl, kad elektronikos prigrūstoje mašinoje neatsirado vietos cruise control'ui, todėl jūs visad arba greitėjate, arba lėtėjate. Ir žinoma galite pražiopsoti tą "optimalų greitį". O būta ir gerų norų. Įjungę atbulinę eigą, veidrodyje matote infraraudonosios kameros vaizdą už mašinos. Patogu kad nepervažiuot vaiko, bet parkuojantis mažai padeda, nes kameros matymo laukas siauresnis už automobilį. Tačiau tai dar niekai. Priekinės staktos yra keturiadešimties centimetrų pločio, o jose stilingai žiba vaiko delno dydžio langiukai, pro kuriuos pažvelgti galite tik iš lauko, nes tiek į priekį pasilenkti prisisegus diržą nepavyks. Bet to ir nereikia. Viskas optimizuota žiūrėjimui tiesiai pirmyn ir vos pasukant akis į veidrodžius. Todėl, vingiuotam kelyje su priešpriešiniu eismu, matote tik priešais atvažiuojančių mašinų šviesų atšvaitus. Kur tuo metu yra pačios mašinos, galite tik spėti. Gal prasilenksite sėkmingai, o gal jau dvidešimt cm į jūsų dureles įsimontavo. Riedant nuo kalno, papildomai kraunasi akumuliatoriai. Jei ne tai, mano 160 km ilgio kelionė būtų trūkusi ne keturiolika valandų (įskaitant devynias įsikrovimui, kad grįžti), bet neatspėjamą laiko tarpą. Beveik taip ir nutiko. Važiuojant atgal, veik prie pat tikslo, įkrovimas baigėsi (elektros liko dviem km) ir teko sukti į pakeliui pasitaikiusią Shell kolonėlę. Nepaisant Norgėj išvystyto (anot reklamos) elektromobilių įkrovimo stočių tinklo, čia jie tokios galimybės neturėjo. Laimei, po neilgo įkalbinėjimo, blondinė degalinės tarnautoja leido man prisijungti laidą tiesiai nuo kasos per langelį. Pora valandžikių smagaus laukimo Macdonalde, šypsena susimokėjau už porą kilovatų ir vualia, aš laimingas parvykęs.

 P. S. Nieko nerašau apie kainą, ar tai kad akumuliatoriai, kuriuos reiks keist po trejų - penkerių metų, kainuoja pusę mašinos. Juk jums tai nerūpi, ar ne? Užtat vos už dvidešimt penkias kronas (NOK) galite pilnai įkrauti automobilį pačiu žaliausiu ir ekologiškiausiu kuru.

P. P. S. Patariu važinėti dieną be šviesų ir nepamiršti įsitikinti, kad ten kur vykstate, yra veikianti rozetė už poros metrų nuo parkavimo vietos. Jei tokį auto pirksite***.

* Navigacija, esant didesniam nei trisdešimt kilometrų atstumui iki tikslo, meta klaidą - neranda reikiamo miesto ar gatvės, arba veda į priešingą pusę. Todėl besinaudojantiems ja, patartina prieš tai pasitikrinti google maps pro kokias vietoves teks važiuoti. Jei laiku pastebėsite kad vykstate ne ten, gal liksite gyvi :)

** Važiuoja ir 140 km/h, tik labai netoli.

*** Imčiau, nebent jei primokėtų.