Apie kinų maistą, bet ne apie ACTA

Tai va, galiausiai prisėdau kažką parašyt. Ir išsyk nejauku tapo. Nes papasakoti noriu apie savo eilinį savaitgalį. Ir tai tuo metu, kai visi internetai kovoja su ACTA. Taip galima ir kažkokiu nepilnaverčiu pasijust. Už lango vos ne revoliucija, o aš… kaip koks Mieželaitis, kuris nomenklatūrščiko (Preikšto ar tai Žiugždos) žodžiais: “tuo metu, kai visoje šalyje vyksta revoliucinės permainos, rašinėja “apie sartąją kumelę”. Tai čia 1949 m. buvo, per rašytojų sąjungos suvažiavimą, kuriame ir B. Sruoga už  “Dievų mišką” buvo pasmerktas. Va, net Rokiškis* į mitingą nubėgo. O aš – pramiegojau. Nėra man atleidimo. Vai nėra…
Bet gal ir gerai, nes dar būčiau puolęs kalbas rėžt. Kaip koks anachopravadyrius, į kurio organizuojamas akcijas duok dieve šeši žmonės susirenka. Čia ne mažiau šešių šimtų susirinko, kai liberalai organizavo, o blogeriai išpiarino. Bet žiūriu TV, o ten – Pocevičius dalina interviu, lyg būtų koks įvykio alfa ir omega. Išvada? Miegas – geriausias gydytojas! Nuo susireikšminimo padeda.
Tai va, nusprendė mano brangiausioji nusipirkti siūlų, mat riešines mezga. Ir ta nuostabia proga aplankėme praeityje rusų turistam svarbiausią kultūros objektą, o būtent – VCUP. Univermagą dar kitaip.  O ten dabar visokių viešojo maitinimo įstaigų priviso, ir šiaip poilsio zonų. Gulinėja ten jaunimėlis, coca cola siurbčioja. Laiką leidžia. Čatina: apie tai kad taksu važinėt brangu, apie tai kaip naujai pirktas “bemvas” neužsiveda ryte. Girdžiu ir galvoju, taip jums ir reikia! Aš va, senuku VW važinėju, tai jis iki minus dvidešimt net nesimuisto. Kai stipriau šąla,  žemiau minus 20, tai tik kartą ryte problemų turėjau ir tai dėl to kad akumas išsikrovė.
Bet rašyti ši tekstą sumaniau dėl to, kad penktame aukšte atradome dar nelankytą kinų užeigą, “Kinų perlas” vadinas. Na ką, reik paragaut kokiais perlais čia šeria;)
 Užeigėlė kaip įprasta kiniškoms – nedicka, ne kokia “Čili” ar “Čarli” arklidė. Kaip ir dauguma CUP’o parduotuvių ji primena nišą, ar kambarį be vienos sienos. Baldai, kaip tokiai vietai, netikėtai brangūs ir  nenudėvėti. Tiesa, greičiau skandinaviško  nei kiniško stiliaus. Pagrindinis kiniškas koloritas, savininkų nuomone, matyt turėjo būti oficianto rūbai, bet man jie labiau priminė graikiškus. Bet pats oficiantas visai malonus ir paslaugus. Būtent, vyrukas! Kas šiaip Vilniaus kinų knaipėm nebūdinga. Nes pagal nerašytą lietuvišką įstatymą yra akivaizdi prabanga.
 Meniu gan tradicinis, nors žuvies  patiekalų jame daugiau. Kainos irgi veik standartinės: sriuba – 7 – 9, karšti patiekalai – 15 – 17 – maža, 25 – 27 – didelė porcija. Užsisakėm tradicinės kiniškų baltų grybų sriubos. Meniu radome veršienos patiekalą už jautienos kainą, bet paaiškėjo kad veršienos jie neturi. Tai padavėjas įsiūlė firminį jų jautienos kepsnį aluje. Alus vertas atskiro paminėjimo. Ne dėl paties alaus: yra kalnapilis „Grand“, „Engelberg“ ir juodas „Porteris“. Bet dėl akcijų. Tokių pas  juos vyksta dvi: jei imi porą bokalų alaus – gauni 0,3 butelaitį papildomai. Antroji įdomesnė – duoda keptos duonos lėkštę. Čia jau išskirtinis daiktas kinų knaipėje, dar nemačiau kad kur pas kiniečius duotų duonos, net ir specialiai paparašius. Šiaip, sakyčiau kad duona prie kinų maisto yra skonio gadinimas, bet šiuo atveju net labai pravertė: virėjas tikrai nepagailėjo sriubai acto, tad alus ir duona padėjo bent kiek tą rūgštį „numušti“. Dar vienas dalykėlis: sriubą jie patiekia ryžių indeliuose, todėl porcijos beviltiškai mažytės. Matyt todėl, kad indus iš Kinijos atsivežt akivaizdžiai patingėjo. Indai žinoma kinų gamybos, bet tik tokie, kokius Maxima parduoda. O tai, save gerbiančiam kinų kabokui, visiškas pažeminimas.  Belaukiant antro patiekalo teko nuklausyti, kaip peroksidinė indų plovėja virtuvėje moko virėją (tikrą kiną!) kalbėti lenkiškai, integruoja tskant‘ , kaip liepė šv. Tomaševskis. O tas jautienos kepsnys aluje pasirodė visai skanus. Su vienu „bet“: jei tai geriausias jų patiekalas, reiškia visi kiti prastesni. Prisiminus dar ir visai nekokią sriubą – akivaizdu, kad daugiau niekada tenai neisime. O padavėjas stengėsi, net gaila jo kažkiek buvo, aptarnavimas už maistą geresnis. Palikom jam vieną litą arbatpinigių. Gal tai bent kiek atpirks faktą, kad tenka dirbti pas labai jau vidutinį virėją.


*Skirtingai nuo Rokiškio, kuris „rašo jūsų džiaugsmui“, aš rašau savo malonumui**, tad nepatinka – neskaitykit.
**Prašau čia ko nors neįtarti, Rokiškį aš gerbiu ir mėgstu.

Proga

                                   

Internetus jau kurią dieną drebina žinia - mūsų strateginiai partneriai amerikonai pradėjo karą su vad. piratinę produkciją platinančiom svetainėm, pasitelkę specialiai tam priimtą įstatymą. Kame matau strateginę partnerystę? Paaiškinsiu.
Jau nukentėjo megaupload ir library. nu. Panašu kad čia tik pradžia, visa tai tęsis, tikėtina su pagreičiu. Palaikydami kolegas streikavo Vikipedija, Lietuvos blogeriai. Bet, žinant amerikonus, streikai nieko nepakeis. Varžydami informacijos laisvę Amerikoje, jie suteikia progą apginti ją Lietuvoje. Ne tik apginti, bet ir uždirbti. Kuriuo būdu? Labai paprastu: mano supratimu ši situacija duoda Lietuvai unikalų šansą tapti „laisvųjų serverių šalimi“. Taip, taip, užuot apgailestavus kad anokia ten Google pasirinko savo serveriams Suomiją, o Facebook kuriasi Švedijoje. Užuot  įvedinėjus pajamų valstybei neatnešenčius, bet informacijos laisvę varžančius laikmenų mokesčius. Užuot inkštus ir dejavus, reikia vikriai steigti Lietuvoje serveryną su ribotos atsakomybės bendrovės statusu. Nes amerikonai nenurims, o pasekmės bus elementarios: svetainės, portalai ir kiti internetai neš muilą iš represijų apimtos šalies. Galėtų jie subėgti pas mus. Tikrai galėtų. Kad taip nutiktų, reikėtų ne taip jau daug: mūsų įstatymai dar nesuluošinti, galima dar ir papildomą lengvatėlę numatyt. Specialų lez‘ą įsteigt. Kur nors netoli hidroelektrinės. Tik jokiu būdu ne šalia Kauno. Vietiniai otkato inžinieriai bet kokį projektą nustekens iki absurdo. Todėl geriau greta Kavarsko – ir elektrinė šalia, ir vanduo aušinimui, ir Vilnius beveik greta, ir Kauno „berniukai“ tolokai. Tai va mielieji, pinigai patys į rankas prašosi, telieka pirštą pakrutinti. Pats tai padaryčiau, tik „apyvartinių lėšų“ stoka.

Dėl šito kalti interneto apaštalas Rokiškis Rabinovičius ir senas bičiulis Romas Sadauskas – Kvietkevičius

Sudie baisusis pasauli, arba prioritetai

Aplamai aš rūkau. Bet tomis trumpomis atokvėpio akimirkomis kada atsitraukiu nuo cigaretės, pavyzdžiui pabudęs ryte, norėčiau būti gerai išvėdintoje patalpoje, kurioje nesmirdėtų tabako dūmais. Pro langą matyčiau žalias kalvas ir upės vingį, prie kurio nuėjus su meškere, netruktų pagauti keletą riebų šapalų. Ne, ne, nieko nepagalvokite, žuvies aš nevalgau J
Taip, aš mėgstu važinėti dviračiu, bet pasidžiaugti tuo paskutinį sykį man išpuolė prieš keletą metų Palangoje, kai išsinuomavau kažkokį visišką laužą ir pasityčiojimą iš šio Vietnamo liaudies judėjimo laisvės simbolio. Paprastai iš taško A į tašką B vykstu automobiliu. Kodėl? Na, pirmiausia todėl, kad nemėgstu nešiotis skėčio, o mašinoje, kaip ne kaip, nelyja. Antra, tais laikais kai eidamas į miestą nešdavausi krepšį, visur jį pamiršdavau. Ir veik niekada nerasdavau. Kiek mielų knygučių ir kitų, kartais buityje reikalingų niekų (kaip kad mobiliakas) pasakė man sudie L Ypač skaudu buvo devintą kartą darytis naują pasą...
Dar aš labai mėgstu šilumą. Ir tik dėl tos trivialios priežasties gyvenu name su centriniu šildymu. Tuo būdu neatleistinai prisidedu prie klimato atšilimo (po galais, atšils jis kada nors ar ne? Ar tik kalendorius liks pasislinkęs mėnesiu į priekį – vasara baigiasi spalį). Nepulkite manęs smerkti, turiu pasiteisinimą. Mano senelis iš mamos pusės buvo kilęs iš šiltų kraštų gyventojų.
Aš už mėsos valgymą. Nes daugybė gyvūnų rūšių, kurių mes nevalgome, buvo be gailesčio išnaikintos.
Netgi šiukšlių jau pusę metų neberūšiuoju. Vėlgi, tuo kaltas mano name įrengtas šiukšlių vamzdis. Nepatikėsit, pritariu ir šiukšlių deginimo entuziastams (bent pusę jų vis vien sudaro medis, popierius ir kt. degios medžiagos), ir jų laidojimo savartynuose šalininkams – žemės Lietuvoje jiems užteks dar labai ilgai, gyventojų tankumas ne vokiškas, o ir didėti greitu laiku nežada.
Beje, pamiršau paminėti elektrines. Aš už jas. Atomines su baisiaja radijacija, infragarsu burzgiančius vėjo generatorius, gražiausias pievas kūdromis paverčiančias hidroelektrines, netgi už saulės baterijas gaminamas iš nuodingojo seleno. Tiesa, geriau jos stovėtų kur nors Afrikoje, ar už poliarinio rato. Blogiausiu atveju, aš už rankomis sukamus elektros generatorius. Kas juos suks? Vergai žinoma. Todėl matyt esu ir už vergovę. Kodėl už? Nes esu priklausomas. O internetas be elektros neveikia.
Nesu nusiteikęs prieš „žmonių skurdinimą“, nei prieš augančias „valstybės skolas kurias teks mokėti mūsų vaikams“. Nenoriu mokėti mokesčių ir nesupykčiau gauti iš valstybės pensiją už nuopelnus. Kad ir nesamus.
Vienintelis dalykas kam kategoriškai prieštaraučiau, tai jei iš manęs būtų atimta teisė rinktis. Ir jei jau nesirenkame savižudybės, tenka taikytis su mažesniu iš galimų blogiu.