Šie metai puikūs. Tikrai. Gal kiek per daug dirbu. Gal kiek per mažai gaunu. Bet viskas tik į gerą. Aš kažko noriu. Reiškia galiu kažko tikėtis. Manau čia esmė. Yra manančių kitaip. Jų valia.
O taip, daugybė dalykų užknisa. Ypač tai, kad visi kažko nori iš manęs. Turbūt esu per mažai mizantropiškas. My bad.
Nieko nepadarysi, anot Vonneguto. Nebent tai, ką gali padaryti pats - čia aš taip sakau. O saulė gražiai šviečia ir kartais net šildo. Žolė žaliuoja, net kompas, tfu, tfu jau gerą mėnesį nestreikuoja.
Na, ko reikia žmogui? Namo, mašinos, jachtos? Kad ne. Viską ir išsinuomot galima. Pakaktų gerų pajamų. Va ko išties reikia, tai vidinio komforto. Mylėti ir būti mylimam. Dirbti tai, kame matai prasmę ir nedaryti beprasmiškų darbų. Kai kuriem dar reikia būti išgirstiems. Kalbėkit! Klausau jūsų. Manęs galite ir neklausyti. Tam tikra prasme laimingas žmogus yra ruskai sakant "samodostatočnyj" - sau pakankamas.
Nesu visai laimingas. Bet negi ką dėl to kaltinsi? Viską lemia pasirinkimas. Momentas. Prioritetai. Ar turite tokių?
O dar yra muzika. Ar galite be jos? Aš ne. Be alaus galiu. Be kelnių. Be rusiškų dujų. O be muzikos blogai. Tiesa, be interneto irgi. Bet pastarasis teiginys offtopic. Ne apie jūzerius čia, ne apie lūzerius irgi. Galų gale, anot Kafkos: "skaitytojų klasė atgyveno, šiuolaikinis europietis yra rašytojas, o veik kiekvienas gatvės dialogas - puiki literatūra". Maždaug taip.
O bus vis geriau ir geriau.
Net jei graikai neišlėks iš eurozonos ir vokiečiams liks daug mažiau pinigų Lietuvai. Net jei rinkimus Amerikoje laimės Romney ir naftos kainos vėl augs kaip ant mielių*. Net jei rusam pavyks nuverst Putino režimą ir ta šalis strimgalviais nudardės į ekonominę prarają, nusitempdama iš paskos visą NVS. Lietuvoje vis vien bus geriau. Nes yra geriau. Nes gerai ar blogai, sprendžiam mes patys. O mes juk galim ką nors nuspręsti. Nors tiek nedaug. Nors kartą. Ar vėl lauksim kol kas iš šalies patars?
Čin, čin! Skål! Ir ha det bra, pažodžiui...**
* Niekšas prižadėjo karą. O taip vyliaus, kad tą amebą Baracką pakeis koks labiau adekvatus vyrutis.
** Norskai: "Viso gero", pažod. "turėk gerai".
2012 m. birželio 19 d., antradienis
2012 m. birželio 12 d., antradienis
Šlapinimosi mitas
Štai Delfis, per Blogeris Zeppelinus man apreiškė, kad "Švedijoje kairieji siūlo vyrams šlapintis atsisėdus", pasirodo tai pasiūlė "Sormlando miesto savivaldos kairieji". Ir čia mes matome išsyk kelias nesamones:
Pirma, Sormlando miesto nėra. Yra regionas piečiau Stokholmo. Lygiai kaip Lietuvoje nėra Dainavos miesto. O štai čia apie tą kraštą rašoma angliškai.
Antra, jie agituoja už tai jau ne pirmą dešimtmetį, nepastebėjau kad būtų ką suagitavę.
Taip jau sutapo, kad vos prieš porą dienų teko lankytis Stokholme ir Skavstoj prie Nykopingo į kurią skraidina Runkelair. Tai štai, Skavstos oro uoste tualetas išties bendras ir jame pisuarų nėra. Gal kas ir tikėjos didesnės švaros, bet vargiai mūsų tautiečiai susilaikys neapmyžę lentos. Tad čia daugiau nepatogumas moterims, ypač kad išlindus iš kabinos nėra galimybės intymiai ką apsitvarkyti. Pinigų be abejo sutaupė - vienas tualetas vietoje dviejų. Nesvarbu ką sako propaganda ar kuo tai teisinama. Svarbu faktai. O socialinė inžinerija nedėkingas reikalas - žmonijos vienu ypu neperauklėsi. Nors žinoma pakabinti lentelę galima.
Pačiame Stokholme išvis nėra viešųjų tualetų moterims. Yra tokios metalinės metro pločio būdelės ant kurių vienos sienos myžama, smirdi jos iš tolo, tad su niekuo nesupainiosi. Jei moteriškę labai prispyrė ir iki tualeto esančio muziejuje ar kavinėje nebenubėga, gali bandyti pasinaudoti ta sovietinį plakatų stulpą primenančia geležine dėže. Bet būkite atsargios, jei netyčia betūpdamos neišlaikysite lygsvaros, atsiremti galite tik į purviną ir prasmirdusią numyžtą sieną. Pabaigai pastebėsiu, kad šlapintis teks tiesiog ant grindų. Tai žinoma nereiškia, kad Stokholme ar Švedijoje trūksta viešųjų tualetų. Jei norite gero, švaraus ir tvarkingo tualeto - eikite į muziejų, ten net specialių įtaisų invalidams rasite.
Tai štai, netikėkite mitais, ypač tais kurie kuriami Lietuvoje.
P. S. Būčiau įdėjęs daugiau iliustracijų, bet nesusikalbu su blogu, visas kažko į viršų sukelia.
2012 m. gegužės 7 d., pirmadienis
Tautiškumas
Taip nutiko kad šiandien perskaičiau tekstą, kuriame visiems jums žinomas Rokiškis rašo apie tautinius lietuvių bruožus, bet kai kurių tiesiog nemato ar pastebėti nenori. Štai todėl nusprendžiau ir aš parašyti šį tą apie tautiškumą.
Trivialu, bet kaip man patinkantį lietuvių tautinį bruožą, norėčiau paminėti saikingumą. Kuris yra smetoniškų inteligentų diegtas. Sakoma, iš lietuviško kaimo kilęs paprotys, šiandien beveik jau ir nunykstantis. Pavyzdžiui: vengti ryškių nederančių spalvų ar mieliau puoštis sidabru nei auksu. Bet pasireiškia tai tik papuošaluose ir stiliuje. Ogi naujalietuviai, kaip jokio stiliaus neturintys, visai teisėtai angluose vadinami "fuckig polish". Nes ką dar gali manyti žvelgdamas į pagert, pasimušt, rėdytis treningais ir plikai skusti galvas mėgstančius piliečius?
Lietuvišku hobiu galima būtų pavadinti sodininkystę ir daržininkystę. Net tokios galimybės iš esmės neturint, lietuvaitės įsigudrina trijose kvadratinėse pėdose tarp betono ir plieno užveisti gėlių darželį. Tomis pastangomis nemenkai stebindamos kaimynus, airius tarkim.
Nemenką vietą lietuvio gyvenime užima automobilis - dažnam jis gerokai svarbesnis nei nuosavi namai. T. y. namas ar butas gali būt sukrypęs ir nutriušęs, bet auto - naujas, prabangus ir blizgantis. Ir kaltas čia ne trivialus mačistinis polėkis, bet tautinė "bernelio ant balto žirgelio" tradicija įaugusi į kraują kartu su liaudies dainomis.
Visgi labiausiai užknisantys lietuvių bruožai yra smegenkrušystė ir savinieka. Šieji du, sakyčiau, yra būdingi visai posovietinei erdvei, betgi lietuvių tarpe itin ryškūs. Niekur o niekur nesusidūriau su faktu, kad man visai nė nepažįstamas žmogus galėtų pulti siūlyti į snukį dėl požiūrio į Kubilių, į tai "ko nori mergaitė" ar pan. Tai galima būtų pavadinti "neadekvačiomis pastangomis" dedamomis tam, kad visi galvotų taip pat kaip pastangas dedantis. Labiau šiame nuprotėjime pažengę tik rusai, turkai ir arabai (bent mano akimis žiūrint). Smegenkrušystės šaknų galima būtų ieškoti pagoniškame užsispyrime nesikrikštyti. Bet labiau tikėtina, kad tai šimtmečių gyvenimo greta gausios žydų bendruomenės pasekmė. Kažkuria prasme tai - religinio fanatizmo atmaina.
Jei apie savinieką, tai Lietuvoje galima būtų pradėti dalinti "Oskarą" už tai kas labiau ir skandalingiau per kokias nors medijas išsityčios. Jei ne iš visos Lietuvos, tai bent iš jos runkelių ar varguolių. Ir beveik kas antras kandidatas į tokį apdovanojimą būtinai savo purvo srauto adresatą įvardys kaip "mes". Na, taip, labai tautiška, tik Jūs ne Mes. Ir ačiū Dievui.
Ir jau visai tautinis briedas yra apie Vienybę. Vienybę, vardan kurios, suprask, bet kokius tikslus ar idealus dera aukoti.
Sakysite trumpas ir neišsamus tekstas? Tuomet eikite pagal aukščiau esančią nuorodą pas Rokiškį ir skaitykite ten. Jis tikrai turi daugiau laiko ir noro tekstokūrai.
Trivialu, bet kaip man patinkantį lietuvių tautinį bruožą, norėčiau paminėti saikingumą. Kuris yra smetoniškų inteligentų diegtas. Sakoma, iš lietuviško kaimo kilęs paprotys, šiandien beveik jau ir nunykstantis. Pavyzdžiui: vengti ryškių nederančių spalvų ar mieliau puoštis sidabru nei auksu. Bet pasireiškia tai tik papuošaluose ir stiliuje. Ogi naujalietuviai, kaip jokio stiliaus neturintys, visai teisėtai angluose vadinami "fuckig polish". Nes ką dar gali manyti žvelgdamas į pagert, pasimušt, rėdytis treningais ir plikai skusti galvas mėgstančius piliečius?
Lietuvišku hobiu galima būtų pavadinti sodininkystę ir daržininkystę. Net tokios galimybės iš esmės neturint, lietuvaitės įsigudrina trijose kvadratinėse pėdose tarp betono ir plieno užveisti gėlių darželį. Tomis pastangomis nemenkai stebindamos kaimynus, airius tarkim.
Nemenką vietą lietuvio gyvenime užima automobilis - dažnam jis gerokai svarbesnis nei nuosavi namai. T. y. namas ar butas gali būt sukrypęs ir nutriušęs, bet auto - naujas, prabangus ir blizgantis. Ir kaltas čia ne trivialus mačistinis polėkis, bet tautinė "bernelio ant balto žirgelio" tradicija įaugusi į kraują kartu su liaudies dainomis.
Visgi labiausiai užknisantys lietuvių bruožai yra smegenkrušystė ir savinieka. Šieji du, sakyčiau, yra būdingi visai posovietinei erdvei, betgi lietuvių tarpe itin ryškūs. Niekur o niekur nesusidūriau su faktu, kad man visai nė nepažįstamas žmogus galėtų pulti siūlyti į snukį dėl požiūrio į Kubilių, į tai "ko nori mergaitė" ar pan. Tai galima būtų pavadinti "neadekvačiomis pastangomis" dedamomis tam, kad visi galvotų taip pat kaip pastangas dedantis. Labiau šiame nuprotėjime pažengę tik rusai, turkai ir arabai (bent mano akimis žiūrint). Smegenkrušystės šaknų galima būtų ieškoti pagoniškame užsispyrime nesikrikštyti. Bet labiau tikėtina, kad tai šimtmečių gyvenimo greta gausios žydų bendruomenės pasekmė. Kažkuria prasme tai - religinio fanatizmo atmaina.
Jei apie savinieką, tai Lietuvoje galima būtų pradėti dalinti "Oskarą" už tai kas labiau ir skandalingiau per kokias nors medijas išsityčios. Jei ne iš visos Lietuvos, tai bent iš jos runkelių ar varguolių. Ir beveik kas antras kandidatas į tokį apdovanojimą būtinai savo purvo srauto adresatą įvardys kaip "mes". Na, taip, labai tautiška, tik Jūs ne Mes. Ir ačiū Dievui.
Ir jau visai tautinis briedas yra apie Vienybę. Vienybę, vardan kurios, suprask, bet kokius tikslus ar idealus dera aukoti.
Sakysite trumpas ir neišsamus tekstas? Tuomet eikite pagal aukščiau esančią nuorodą pas Rokiškį ir skaitykite ten. Jis tikrai turi daugiau laiko ir noro tekstokūrai.
2012 m. balandžio 13 d., penktadienis
Aš myliu šitą šalį
Myliu jos laukus, klonius ir kelius, kurie per juos driekiasi. Ne, ne todėl, kad čia reikia mokėti didžiausią Europos sajungoje akcizą už kurą. Ne todėl, kad mūsų kelininkams metai po metų žiema ateina netikėtai, o sniegas pradedamas valyti ne anksčiau, nei pats savaime pradeda tirpti. Ne todėl, kad duobės atsiranda po žiemos, bet lopyti pradedamos tik vėlyvą rudenį. Gerai jei rudenį, dažniau tiesiog pastatomas kelio ženklas "duobės". Ne todėl, kad visi šuliniai gatvėse įrengti dešimčia centimetrų per aukštai arba penkiolika centimetrų per žemai, todėl manevruodamas tarp tų duobių ir kauburių rizikuoji sukelti avariją. Ne todėl, kad norint persirikiuoti, parodžius posūkio signalą kita eile važiuojantis tyčia padidina greitį, kad tau tai nepavyktų. Ne todėl, kad mano kieme geriausiose vietose stovi ir jau keleri metai niekur nejuda penketas "grabų" ir nėra jokių būdų imtis prieš juos sankcijų. Tuo tarpu kasdien važinėjantys priversti statyti mašinas ant šaligatvių ar žolės. Visų blogiausia tai, kad mano kaimynai perdėtai kultūringi ir niekam nešauna į galvą pradurti ratą ar išdaužti stiklą kuriam grabui. Myliu šią šalį ne todėl, kad mūsų policija stabdo mus ant tiltų, viadukų, tuneliuose ir greitkeliuose. Ir jei neranda prie ko prikibti, bando išrašyti baudą už sustojimą neleistinoje vietoje ir avarinės situacijos sudarymą (jei nesustosi, garantuotai gausi baudą už nepaklusimą pareigūnams). Ne todėl, kad tiesioje plento atkarpoje, vidury laukų, kur nėra nei sankryžos, nei užuominos į galimas kliūtis, stovi greičio apribojimo iki 50 km/h ženklas*. Nes prieš trisdešimt metų šalia plento buvo troba, kurioje gyvenantis šlubas kolūkio pirmininko svainis dukart per parą klibinkščiuodamas gindavo karvę į kitoje plento pusėje ęsančią ganyklą. Ir net ne todėl, kad pėstieji užsirišti bato raištelio sustoja tik viduryje perėjos ir tik pamatę, kad bent penki automobiliai laukia, kada maloningasis ponas teiksis pasiekti kitą gatvės pusę. Ne todėl, kad pilantis kurą kolonėlėje keturis kart iš dešimties vietoj penkiasdešimt litrų tau įpils tik keturiasdešimt penkis.
Aš myliu automobilius ir labai mėgstu vairuoti. Kas kitam yra vargo būtinybė, man yra malonumas. Ir dar aš mėgstu keliauti. Keliauti po gimtają Lietuvą automobiliu. Net pripažinsiu, kad keliai Skandinavijoje siauresni, o Lenkijoje keliai – tai tik oficialus titulas, nieko bendro su "transporto arterijom" tie kliūčių ruožai neturi. Bet ne dėl aprašytų dalykų myliu Lietuvą. Turiu tam ir geresnių, ir net labai asmeniškų priežasčių...
P. S. Laukite tęsinio :)
* Kartais ir iki 30 km/h.
Aš myliu automobilius ir labai mėgstu vairuoti. Kas kitam yra vargo būtinybė, man yra malonumas. Ir dar aš mėgstu keliauti. Keliauti po gimtają Lietuvą automobiliu. Net pripažinsiu, kad keliai Skandinavijoje siauresni, o Lenkijoje keliai – tai tik oficialus titulas, nieko bendro su "transporto arterijom" tie kliūčių ruožai neturi. Bet ne dėl aprašytų dalykų myliu Lietuvą. Turiu tam ir geresnių, ir net labai asmeniškų priežasčių...
P. S. Laukite tęsinio :)
* Kartais ir iki 30 km/h.
2012 m. balandžio 8 d., sekmadienis
Emigracija
Kadaise senovės Romoje jaunuoliams prieš pradedant politiko karjerą reikėdavo įgyti patirties kariaujant svečiose šalyse. Kitas žingsnis būdavo provincijos valdymas arba dalyvavimas ją administruojant. Gerose šeimose tai buvo tiesiog privalu. Šitaip jaunimas, prieš pradėdami ko nors siekti Romoje, ne vienerius metus praleisdavo užsieniuose. Kur įgydavo patirties , lėšų karjerai vystyti ir svarbiausia – motyvacijos kažko siekti namuose. Taip, būdavo ir tokių, kurie niekada namo nebegrįždavo, garbė ir jiems – jie nešė į tolimas šalis Romos kalbą ir kultūrą. Ir štai kas keisčiausia, kol ši tradicija buvo gaji, Roma klestėjo ir augo. Bet vieną dieną atėjo laikai, kai jauni vyrai geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo tarnauti kariuomenėn, geriau leido sočias dienas giminės dvare, nei vykdavo į tolimas ir keistas šalis. Šie pokyčiai buvo tik dalis bendros vertybių kaitos, bet jų pasekoje Romos imperija žlugo. Labai panašios priežastys pražudė ATR (abiejų tautų respubliką). Dar prisidėjo nenoras mokėti mokesčius ir samdinių kariuomenė*. Bet izoliacionizmo tendencijos buvo pabaigos pradžia.
Pasakysite ką tai turi bendro su šiandienine Lietuva, juk ATR ir Roma buvo kuriamos pirmiausia ginklu? Na ką, kiti laikai – kiti metodai. Bet faktas kaip blynas – emigracija yra gėris, kurio mes šiandien dar nesugebame įvertinti, tačiau jis duos labai daug dividendų ateityje.
Šiandien daug kas verkia dėl to, kad štai, valstybė duoda išsilavinimą savo piliečiams, investuoja tuo būdu į juos pinigus, o jie išvyksta ir kuria gerbūvį svetur neatnešdami valstybei naudos. Bet mieli ponai, susipraskite pagaliau, ne žmogus turi būti būti valstybės tarnas, bet valstybė reikalinga tik tam kad padėti žmogui. Nieko verta ji jei to nedaro. Jei emigrantas susikuria gerbūvį užsienyje, tai dar visai nereiškia kad "jis prarastas Lietuvai". Nevardinsiu čia daugybės, paminėsiu tik vieną, visiems žinomą, tai – Arvydas Sabonis. Šis žmogus savo įgūdžius, kurie leido jam kažką gyvenime pasiekti, suformavo dar Lietuvoje, bet daugiausia pasiekė Amerikoje, o gyvena dabar Ispanijoje. Paklauskite savęs, jūs tikrai manote kad Lietuva jį prarado? Kažkas gal ginčysis: "na tai čia Sabonis, o kaip tie tūkstančiai Pilypų iš Kanapiškių, kurie plauna indus Londone ar grindis Korke? Bet mielieji, iš ko darote išvadą, kad likę Kanapiškėse jie būtų tapę filosofijos profesoriais? Juk jais prieš išvykdami nebuvo, jų broliai ir seserys, kurie liko namuose, irgi tais profesoriais netapo. Galų gale kiek reikia profesorių? Dešimt, na šimto. O štai valytojų ar indų plovėjų reikia tūkstančių, nesvarbu Lietuvoje ar kur kitur. Tad jei žmogus išvykęs svetur rado savo "ekologinę nišą" – valio! Jei nerado ir grįžo – sveikas parvykęs! Jei rado, bet vistiek grįžo - šaunuolis, teliko įrodyti kad ir namie esi reikalingas. Juk kaip benorėtume svaičioti apie moralę, darbo rinkoje vyksta tas pat kas ir prekių rinkoje, o nepaklausios, niekam nereikalingos prekės sukelia perprodukcijos krizę. Nuo 2007 – ųjų iš Lietuvos išvyko apie 130 000 žmonių, nepaisant to ir visą pastarąjį laikotarpį siautusios giliausios krizės, šiandien turime ne mažesnį, gal net jau ir didesnį BVP nei "sočiaisiais 2007 – aisiais". Kitaip tariant, vidutinis lietuvio gerbūvis išaugo, o statistika niekaip nepagrindžia tiesioginės bendro (visuotinio) gerbūvio priklausomybės nuo gyventojų šalyje kiekio**. Jei taip būtų, tuomet turtingiausia pasaulio šalis būtų Bangladešas, nes tai yra tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. Ačiū dievui, kad Lietuva nėra Bangladešas, kad ir kaip to norėtų visokie socializmo – skurdo apologetai!
Noriu pateikti susijusį pavyzdį: kadaise visi mongolai buvo lygūs, tačiau skurdžiai. Prie Čingis – Chano mongolai tapo turtingi, tačiau lygybės neliko. Buvo toks Čingis'o (Temujino) pusbrolis, kuris jau tada sirgo komunistine karštlige (nors nė pavadinimo dar niekas tokio nežinojo), jis bandė kovoti su Temujino atneštomis permainomis, pralaimėjo, pabėgo į Japoniją, kur buvo nužudytas. Gal kuris esate girdėjęs šio iškilaus lygiavos, skurdo ir namisėdystės šalininko vardą? Ne? Aš irgi neatsimenu nepažvelgęs į knygą, o išgūglinti kaži ar pavyktų. Ir net nebandysiu, vargu ar verta. Tiesa, jo žudikas Argun'as "bagadur'as" labiau žinomas, chi chi...
Kinams, indams ir vakarams Čingis – Chano vardas kėlė siaubą, bet kas ginčysis, kad būtent jis mongolams atnešė klestėjimą?
Niekas nesikartoja nuoseklia tvarka, bet kas mūsų nenužudo, tas daro mus stipresniais. Dar niekada istorjijoje jokiai tautai ekspansija nepakenkė. Taip, imperijos sendamos išsigimsta, bet istorija joms dažniausiai duoda bent porą šimtų metų klestėjimo. Jas sukūrusios tautos tikrai neverkia dienų, kada tos imperijos augo ir klestėjo. Lietuva dar nėra imperija, bet tai kas vyksta, sudaro prielaidas ja tapti, gal ne Romos tipo, gal greičiau venecijietiška, ar British Comonwealth pobūdžio, bet ateities Lietuva turi potencialą tapti imperija*** ar bent pasaulinės reikšmės šalimi, ne vien niekam nežinomu ir neįdomiu užkampiu. Šį potencialą suteikia šiandienos emigracija. Tad neskubėkite verkti...
* Be minėtų priežasčių, abi imperijas galiausiai pribaigė pilietybės dalijimas kam papuola.
** Čia marksizmas akivaizdžiai feilina: kiekybė į kokybę neperauga.
*** Žodis imperija čia pavartotas tik dėl patogumo, tai kas gimsta vardo dar neturi.
Pasakysite ką tai turi bendro su šiandienine Lietuva, juk ATR ir Roma buvo kuriamos pirmiausia ginklu? Na ką, kiti laikai – kiti metodai. Bet faktas kaip blynas – emigracija yra gėris, kurio mes šiandien dar nesugebame įvertinti, tačiau jis duos labai daug dividendų ateityje.
Šiandien daug kas verkia dėl to, kad štai, valstybė duoda išsilavinimą savo piliečiams, investuoja tuo būdu į juos pinigus, o jie išvyksta ir kuria gerbūvį svetur neatnešdami valstybei naudos. Bet mieli ponai, susipraskite pagaliau, ne žmogus turi būti būti valstybės tarnas, bet valstybė reikalinga tik tam kad padėti žmogui. Nieko verta ji jei to nedaro. Jei emigrantas susikuria gerbūvį užsienyje, tai dar visai nereiškia kad "jis prarastas Lietuvai". Nevardinsiu čia daugybės, paminėsiu tik vieną, visiems žinomą, tai – Arvydas Sabonis. Šis žmogus savo įgūdžius, kurie leido jam kažką gyvenime pasiekti, suformavo dar Lietuvoje, bet daugiausia pasiekė Amerikoje, o gyvena dabar Ispanijoje. Paklauskite savęs, jūs tikrai manote kad Lietuva jį prarado? Kažkas gal ginčysis: "na tai čia Sabonis, o kaip tie tūkstančiai Pilypų iš Kanapiškių, kurie plauna indus Londone ar grindis Korke? Bet mielieji, iš ko darote išvadą, kad likę Kanapiškėse jie būtų tapę filosofijos profesoriais? Juk jais prieš išvykdami nebuvo, jų broliai ir seserys, kurie liko namuose, irgi tais profesoriais netapo. Galų gale kiek reikia profesorių? Dešimt, na šimto. O štai valytojų ar indų plovėjų reikia tūkstančių, nesvarbu Lietuvoje ar kur kitur. Tad jei žmogus išvykęs svetur rado savo "ekologinę nišą" – valio! Jei nerado ir grįžo – sveikas parvykęs! Jei rado, bet vistiek grįžo - šaunuolis, teliko įrodyti kad ir namie esi reikalingas. Juk kaip benorėtume svaičioti apie moralę, darbo rinkoje vyksta tas pat kas ir prekių rinkoje, o nepaklausios, niekam nereikalingos prekės sukelia perprodukcijos krizę. Nuo 2007 – ųjų iš Lietuvos išvyko apie 130 000 žmonių, nepaisant to ir visą pastarąjį laikotarpį siautusios giliausios krizės, šiandien turime ne mažesnį, gal net jau ir didesnį BVP nei "sočiaisiais 2007 – aisiais". Kitaip tariant, vidutinis lietuvio gerbūvis išaugo, o statistika niekaip nepagrindžia tiesioginės bendro (visuotinio) gerbūvio priklausomybės nuo gyventojų šalyje kiekio**. Jei taip būtų, tuomet turtingiausia pasaulio šalis būtų Bangladešas, nes tai yra tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. Ačiū dievui, kad Lietuva nėra Bangladešas, kad ir kaip to norėtų visokie socializmo – skurdo apologetai!
Noriu pateikti susijusį pavyzdį: kadaise visi mongolai buvo lygūs, tačiau skurdžiai. Prie Čingis – Chano mongolai tapo turtingi, tačiau lygybės neliko. Buvo toks Čingis'o (Temujino) pusbrolis, kuris jau tada sirgo komunistine karštlige (nors nė pavadinimo dar niekas tokio nežinojo), jis bandė kovoti su Temujino atneštomis permainomis, pralaimėjo, pabėgo į Japoniją, kur buvo nužudytas. Gal kuris esate girdėjęs šio iškilaus lygiavos, skurdo ir namisėdystės šalininko vardą? Ne? Aš irgi neatsimenu nepažvelgęs į knygą, o išgūglinti kaži ar pavyktų. Ir net nebandysiu, vargu ar verta. Tiesa, jo žudikas Argun'as "bagadur'as" labiau žinomas, chi chi...
Kinams, indams ir vakarams Čingis – Chano vardas kėlė siaubą, bet kas ginčysis, kad būtent jis mongolams atnešė klestėjimą?
Niekas nesikartoja nuoseklia tvarka, bet kas mūsų nenužudo, tas daro mus stipresniais. Dar niekada istorjijoje jokiai tautai ekspansija nepakenkė. Taip, imperijos sendamos išsigimsta, bet istorija joms dažniausiai duoda bent porą šimtų metų klestėjimo. Jas sukūrusios tautos tikrai neverkia dienų, kada tos imperijos augo ir klestėjo. Lietuva dar nėra imperija, bet tai kas vyksta, sudaro prielaidas ja tapti, gal ne Romos tipo, gal greičiau venecijietiška, ar British Comonwealth pobūdžio, bet ateities Lietuva turi potencialą tapti imperija*** ar bent pasaulinės reikšmės šalimi, ne vien niekam nežinomu ir neįdomiu užkampiu. Šį potencialą suteikia šiandienos emigracija. Tad neskubėkite verkti...
* Be minėtų priežasčių, abi imperijas galiausiai pribaigė pilietybės dalijimas kam papuola.
** Čia marksizmas akivaizdžiai feilina: kiekybė į kokybę neperauga.
*** Žodis imperija čia pavartotas tik dėl patogumo, tai kas gimsta vardo dar neturi.
2012 m. kovo 26 d., pirmadienis
Bedarbio atmintinė 2012
Darbas būna dviejų rūšių: mėgiamas, arba toks kokį sugebi gauti. Ir vienu, ir kitu atveju dirbti kartais tenka. Žinia, geriau dirbi mažiau ir uždirbti daugiau. Bet dažniausiai esi priverstas tiesiog dirbti. Ši mintis visai mūsų neguodžia, nors ir sako kad: "darbas ugdo asmenybę", padeda jai "to bild it self", bet akivaizdu kad tai yra atvirkštinė pasekmė. T. y. geresniais ar konkurencingesniais tampame norėdami išvengti buko darbo. Todėl tada kai galime - svajojame: ką gi veiksime kai galėsime sau leisti nedirbti. Daugumos mūsų svajonės apsiriboja atostogomis ir kelionėmis. Dar kiti, kurtų menus ar ką nors kolekcionuotų. Jei galėčiau sau leisti nedirbti, pasistengčiau pakeisti procesą. Mokymosi procesą. Ir čia jums padės valstybė.
Mūsų šalis nuostabi. Ne tai kad absoliučiai, bet žmogum čia rūpinamasi. Ypač jei jūs netekote darbo. Štai pavyzdžiui užsiregistruoti Vilniaus darbo biržoje vieni niekai - tereikia ateiti valandą prieš biržos atidarymą, užsiimti eilę ir pusvalandį prieš biržą uždarant, tikėtina, būsite priimtas pavargusios pareigūnės, kuri lieps jums užpildyti kalną niekam neįdomių anketų, o kelios minutės po biržos darbo laiko pabaigos gal net tapsite legaliai ofiicialiu bedarbiu. Seniau džiaugsmas čia ir baigdavosi. Bet nuo 2012 m. sausio pirmos, net jei iš buvusios darbovietės išėjote savo noru, po to, kai jums vos keturis mėnesius nemokėjo atlyginimo (kurį pavyko šiaip ne taip išsireikalaut pagrasinus darbo inspekcija ir tėškus pareiškimą ant stalo) jūs išsyk galite kreiptis socialinės pašalpos. Ir jei jūs neturite šeimos narių, kurių pajamas padalinus vienam šeimos nariui tenka daugiau nei aštuoni šimtai litų, ar automobilio įkainoto virš 10 K litų ir negaunate jokių kitų pajamų bei nemeluojate apie tai, praėjus vos pusantro mėnesio dosnioji savivaldybė nuspręs kad esate remtinas asmuo. Ir nepraėjus nė trims mėnesiams gausite savo išsvajotają pašalpą*: net po tris šimtus penkiasdešimt litų į mėnesį už visą laiką nuo prašymo įteikimo dienos. Vivat!
Beje, neduok die būsite naivuolis ir manote kad pora tūkstančių tarnautojų Šiaurės miestelyje trinančių kėdes, jas trina tam, kad jūs lengviau rastumėte darbą. Jokiu būdu ne! Pagrindinis tikslas yra išmokyti jus savarankiškumo. Nes jei nueiste su darbo biržos nukreipimu pas potencialų darbdavį, jums pasiseks jei nebūsite aprėktas ir pasiųstas. Ateiti pas darbdavį nekviestam yra didžiausia lūzeriška klaida. Čia, žinoma, jei išties ieškote darbo, bet jei tenorite toliau gauti pašalpą, galite ateiti nesiskutęs, išgėręs (ypač jei pretenduojate dirbti vairuotoju). Nepakenks jei darbdaviui pranešte kad rytais jums sunku keltis, o dirbti penktadieniais trukdo religiniai įsitikinimai. Galite sakyti esąs džainistas, vistiek darbdaviai apie šiuos žalio supratimo neturi.
Visdėlto, jei dėl neišaiškintų priežasčių 350 lt. per mėnesį** jūsų netenkina - internetas jūsų draugas. Bet aš rekomenduoju imtis savo verslo.
* Žinoma, jei per tą laiką nenumirsite badu
**plius draudimas dirbti papildomai legaliai
Mūsų šalis nuostabi. Ne tai kad absoliučiai, bet žmogum čia rūpinamasi. Ypač jei jūs netekote darbo. Štai pavyzdžiui užsiregistruoti Vilniaus darbo biržoje vieni niekai - tereikia ateiti valandą prieš biržos atidarymą, užsiimti eilę ir pusvalandį prieš biržą uždarant, tikėtina, būsite priimtas pavargusios pareigūnės, kuri lieps jums užpildyti kalną niekam neįdomių anketų, o kelios minutės po biržos darbo laiko pabaigos gal net tapsite legaliai ofiicialiu bedarbiu. Seniau džiaugsmas čia ir baigdavosi. Bet nuo 2012 m. sausio pirmos, net jei iš buvusios darbovietės išėjote savo noru, po to, kai jums vos keturis mėnesius nemokėjo atlyginimo (kurį pavyko šiaip ne taip išsireikalaut pagrasinus darbo inspekcija ir tėškus pareiškimą ant stalo) jūs išsyk galite kreiptis socialinės pašalpos. Ir jei jūs neturite šeimos narių, kurių pajamas padalinus vienam šeimos nariui tenka daugiau nei aštuoni šimtai litų, ar automobilio įkainoto virš 10 K litų ir negaunate jokių kitų pajamų bei nemeluojate apie tai, praėjus vos pusantro mėnesio dosnioji savivaldybė nuspręs kad esate remtinas asmuo. Ir nepraėjus nė trims mėnesiams gausite savo išsvajotają pašalpą*: net po tris šimtus penkiasdešimt litų į mėnesį už visą laiką nuo prašymo įteikimo dienos. Vivat!
Beje, neduok die būsite naivuolis ir manote kad pora tūkstančių tarnautojų Šiaurės miestelyje trinančių kėdes, jas trina tam, kad jūs lengviau rastumėte darbą. Jokiu būdu ne! Pagrindinis tikslas yra išmokyti jus savarankiškumo. Nes jei nueiste su darbo biržos nukreipimu pas potencialų darbdavį, jums pasiseks jei nebūsite aprėktas ir pasiųstas. Ateiti pas darbdavį nekviestam yra didžiausia lūzeriška klaida. Čia, žinoma, jei išties ieškote darbo, bet jei tenorite toliau gauti pašalpą, galite ateiti nesiskutęs, išgėręs (ypač jei pretenduojate dirbti vairuotoju). Nepakenks jei darbdaviui pranešte kad rytais jums sunku keltis, o dirbti penktadieniais trukdo religiniai įsitikinimai. Galite sakyti esąs džainistas, vistiek darbdaviai apie šiuos žalio supratimo neturi.
Visdėlto, jei dėl neišaiškintų priežasčių 350 lt. per mėnesį** jūsų netenkina - internetas jūsų draugas. Bet aš rekomenduoju imtis savo verslo.
* Žinoma, jei per tą laiką nenumirsite badu
**plius draudimas dirbti papildomai legaliai
2012 m. kovo 18 d., sekmadienis
Provokacija
Gyveno kartą varganas žvirblelis. Buvo žiema, labai šalta ir jis jau kelias dienas nelesė nė grūdo. Taip suvargo, kad nusidrėbė nuo šakos ant kelio priešais smuklę. Būtų taip ir sušalęs, bet važiavo pro šalį vežimas ir arklys vargetą apšiko. Pagulėjo žvirblelis šiltame šūde, atsigavo, apsidairė. O čia gi ir avižų keli grūdeliai šalia! Palesė ir visai smagiai pasijuto. Prasidžiugo ir ėmė čirkšti iš laimės. O tuo metu pro šalį bėgo lapė. Išgirdo čirškiantį žvirblį, pribėgo, ištraukė iš arkliašūdžio ir suėdė. Taigi: kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas.
Kartais rodos nėra ką pasakyti , o rašyt norisi. Žinia, galima daryti interviu pačiam su savimi, kaip koks Užkalnis, galima perrašinėti jau dešimtis kartų pakartotas mintis, kaip dauguma grafomanų. Bet jei esi grafomanas su pretenzija, norisi kurti kažką savo, autentiško. Vieni mano kad tekstai turėtų linksminti, kiti kad informuoti. Aš manau kad tekstai turi provokuoti mąstymą. Savarankišką. Tekstas turi būti sklandus ir lengvas: makt ir prarijai. Bet ne tik tai. Dar turi likti įspūdis - jausmas. Nuostabu, jei tas įspūdis bus: "puiku" ar "netikėtas kampas", bet jei tokio išgauti nepavyksta, neretai teksto skaitomumui užtenka ir paprasčiausio nusipezėjimo: "prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti." Nagi, jei tai gelbėtų, mano saskaitos būtų mažiausios visoje ES!
Jeigu į pasaulį žiūrėčiau vien spaudos akimis, turbūt nuprotėčiau. Kuras brangsta, maisto kainos kyla, valdžia pešasi tarpusavyje, o Užkalnis aiškina kad taip ir reikia, taip ir turi būti. Nes jei kas jums ir žadėjo geresnį pasaulį, tai akivaizdžiai melavo. Sadauskas jam antrina, sakydamas kad viskas bus tik blogiau ir blogiau. Rodos kreipiantis į Lietuvą telieka pridurti antrinį pasakėčios moralą rusiškai: "сидиш в говне, так не чирикай!"*
Užknisa chroniškas lietuvių darymąsis į užsienį: ten geriau, ten kitaip, ten...Net į ES rodos įstota tik tam, kad kai reikia kokio protingo sprendimo, mūsų vietinius avinus tik iš aukščiau nuleista direktyva įtikins. Kad tai šiaip geras sprendimas, ar kad taip elgtis būtų logiška, niekam nė motais. Bet kam rūpi sveikas protas ir logika, kai galima daryti revoliuciją?
Štai vienas FB draugas rašo: "Apgailetina. Praejes sekmadienis (03 11) ir sis sestadienis irodo, kad musu krastuose zmones i didelius mitingus gali mobilizuoti tik nacionalizmas ir neapykanta svetimtauciams. Kada toki reakcinga mastyma pakeis dirbanciuju kova uz issilaisvinima is kapitalo? Ir kada mes mesim nacionalinius prietarus vardan klasinio solidarumo?"
Apie kokią klasę kalbama? Man rodos Lietuvoje tėra likę trys socialiniai sluoksniai, kuriuos santykinai galima būtų pavadinti klasėmis: valdančiųjų klasė, dirbančiųjų klasė ir išlaikytinių klasė. Dar yra pensininkai, bet jie išvis jokia ne klasė, tiesiog žmonės turintys daug laisvo laiko. Tai va, paprastas įvardyjimas leidžia suprasti kodėl jokios revoliucijos Lietuvoje nevyksta: tie kurie dirba neturi laiko mitingams ir protestams. Kai kurie iš jų irgi turi valdžios. Štai vienas bičiulis turi antikvariato parduotuvę, kurioje dirba dvi pardavėjos: jo žmona ir viena samdoma moteriškė. Jis joms šiokia tokia valdžia. O savo valdžios niekas savanoriškai negriauna. O jei revoliucijas imtų daryti pašalpų gavėjai, tai čia jau būtų išvis šakės! Tuomet dirbančiąjai daugumai teliktų juos išsmaugti plikomis rankomis, bet ir čia*, manau, pensininkai suskubtų pirmi, kaip pirmi į mitingus subėga. Juk išnaikinus ketvirtį milijono išlaikytinių, tikėtina, augtų pensijos...Todėl kalbant apie socialinius interesus tenka grįžti prie pasakėčios moralo: "kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas."
*Sėdi šūde - nečirškėk!
**naikinti
Kartais rodos nėra ką pasakyti , o rašyt norisi. Žinia, galima daryti interviu pačiam su savimi, kaip koks Užkalnis, galima perrašinėti jau dešimtis kartų pakartotas mintis, kaip dauguma grafomanų. Bet jei esi grafomanas su pretenzija, norisi kurti kažką savo, autentiško. Vieni mano kad tekstai turėtų linksminti, kiti kad informuoti. Aš manau kad tekstai turi provokuoti mąstymą. Savarankišką. Tekstas turi būti sklandus ir lengvas: makt ir prarijai. Bet ne tik tai. Dar turi likti įspūdis - jausmas. Nuostabu, jei tas įspūdis bus: "puiku" ar "netikėtas kampas", bet jei tokio išgauti nepavyksta, neretai teksto skaitomumui užtenka ir paprasčiausio nusipezėjimo: "prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti." Nagi, jei tai gelbėtų, mano saskaitos būtų mažiausios visoje ES!
Jeigu į pasaulį žiūrėčiau vien spaudos akimis, turbūt nuprotėčiau. Kuras brangsta, maisto kainos kyla, valdžia pešasi tarpusavyje, o Užkalnis aiškina kad taip ir reikia, taip ir turi būti. Nes jei kas jums ir žadėjo geresnį pasaulį, tai akivaizdžiai melavo. Sadauskas jam antrina, sakydamas kad viskas bus tik blogiau ir blogiau. Rodos kreipiantis į Lietuvą telieka pridurti antrinį pasakėčios moralą rusiškai: "сидиш в говне, так не чирикай!"*
Užknisa chroniškas lietuvių darymąsis į užsienį: ten geriau, ten kitaip, ten...Net į ES rodos įstota tik tam, kad kai reikia kokio protingo sprendimo, mūsų vietinius avinus tik iš aukščiau nuleista direktyva įtikins. Kad tai šiaip geras sprendimas, ar kad taip elgtis būtų logiška, niekam nė motais. Bet kam rūpi sveikas protas ir logika, kai galima daryti revoliuciją?
Štai vienas FB draugas rašo: "Apgailetina. Praejes sekmadienis (03 11) ir sis sestadienis irodo, kad musu krastuose zmones i didelius mitingus gali mobilizuoti tik nacionalizmas ir neapykanta svetimtauciams. Kada toki reakcinga mastyma pakeis dirbanciuju kova uz issilaisvinima is kapitalo? Ir kada mes mesim nacionalinius prietarus vardan klasinio solidarumo?"
Apie kokią klasę kalbama? Man rodos Lietuvoje tėra likę trys socialiniai sluoksniai, kuriuos santykinai galima būtų pavadinti klasėmis: valdančiųjų klasė, dirbančiųjų klasė ir išlaikytinių klasė. Dar yra pensininkai, bet jie išvis jokia ne klasė, tiesiog žmonės turintys daug laisvo laiko. Tai va, paprastas įvardyjimas leidžia suprasti kodėl jokios revoliucijos Lietuvoje nevyksta: tie kurie dirba neturi laiko mitingams ir protestams. Kai kurie iš jų irgi turi valdžios. Štai vienas bičiulis turi antikvariato parduotuvę, kurioje dirba dvi pardavėjos: jo žmona ir viena samdoma moteriškė. Jis joms šiokia tokia valdžia. O savo valdžios niekas savanoriškai negriauna. O jei revoliucijas imtų daryti pašalpų gavėjai, tai čia jau būtų išvis šakės! Tuomet dirbančiąjai daugumai teliktų juos išsmaugti plikomis rankomis, bet ir čia*, manau, pensininkai suskubtų pirmi, kaip pirmi į mitingus subėga. Juk išnaikinus ketvirtį milijono išlaikytinių, tikėtina, augtų pensijos...Todėl kalbant apie socialinius interesus tenka grįžti prie pasakėčios moralo: "kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas."
*Sėdi šūde - nečirškėk!
**naikinti
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)