Euras

  Viskas prasidėjo nuo to, kad latviai pakviesti "prisijungti prie eurozonos" aka įsivesti eurą. Rodos broliukai nėra nei kvaili, nei lūzeriai. Mieli tautiečiai puolė juos sveikinti ir džiūgauti. O mūsų valdžia ėmė didinti Lietuvos ekonomikos griovimo apsukas. Ir šai čia nesupratau nei vienų. Kam šito reikia ir kodėl dabar?
  Nėra aišku, kodėl norima įsivesti eurą Lietuvoje. Ar taip šventai tikima kad pavyks per porą metų galutinai "damušti" ekonomiką, kad prireiks rikiuotis eilutėje už graikų prie vokiečių galinių durų išmaldos? Ne, nepagalvokit, nesu euroskeptikas Europos prasme. Neaiškinsiu jums, kad "eurozona jau rytoj žlugs", nes nebus to. Bet pasakykit man, kuo euras galėtų būti mums naudingas šiandien? Štai bičiulis apžvalgininkas L. Jonušys savo paskyroje FB rašė: "O aš manau, kad euras daro mus stipresnius, nes litas pats savaime tarptautiniu mastu jokio stiprumo neturi."
  Didžiulė klaida, jam ir nereikia savaiminio "turėjimo", tai atlieka apie 4 mlrd. litų emigrantų piniginių perlaidų, ES parama apie 7 mlrd. ir 79,7 mlrd. litų iš eksporto, vien kuris atskirai paėmus jau viršija importą . Panašų neproporcingą užsienio valiutos įplaukų srautą turinčios šalys, kaip kad Norvegija ir Šveicarija yra tiesiog priverstos nuolat imtis emisinių priemonių, norėdamos išlaikyti konkurencingą savo valiutos kursą. Be tokių priemonių, jis negailestingai ir nenumaldomai kyla. Beje, net Kinija susiduria su šia problema, be emisijos juanio kursas jau senai būtų peraugęs ir dolerį ir eurą. Tai nesako nieko blogo apie eurą, bet akivaizdžiai rodo, kad šiai dienai jį įsivesti nuostolinga. Stipriai nuostolinga, tai jums ne kokie 2 šimtai milijonų litų, kuriuos teoriškai sutaupytume dėl nereikėjimo konvertuoti valiutą ir atseit žemesnės skolinimosi kainos. Tai gresia konkurencingumo praradimu (jei ECB nevykdys emisijos), arba euro stabilumo užkrovimo ant mūsų pečių, jei tokią vykdys. O dabar pažiūrėkit čia ir pasakykit, kodėl ES turėtų bent jau derinti emisiją su Lietuva? Kodėl išvis turėtų bent jau domėtis, kuo nors daugiau už mūsų įnašo į ES ekonominio stabilumo fondą dydį? Nes mes "sveriame" mažiau nei vienas ES miestas, pvz. Barselona krizinės Ispanijos Katalonijos provincijoje.
 Tai štai, nesuprantu aš, kodėl mums reikia euro, kai tai ekonomiškai nenaudinga? Mes ką, perdaug pasiekėm ir metas stabdyt? Nesuprantu ir to, kad visoje Latvijoje neatsirado žmogaus "valdančio" google, kad padarytų panašias į aukščiau pateiktas išvadas iš viešai skelbiamų faktų. Nesuprantu ir socialidiotų, nu negi norint padaryti kažką socialaus, būtina visą šalį įstumti į skurdą ir nublokšti dešimtmečiu į praeitį?

                                                          edit:
 Ai, pažėjau dar naujienas. Gal dzin, gal geriau tegu stagnacija ar graikiškas scenarijus, nei Prietaiso autonominis valdymas.

Šiandienos šalis?

Kažkada, kalbėdamas apie Norvegiją apibūdinau ją kaip land av i dag - šiandienos šalis. Lietuva gi tuomet buvo šalis, kuri tesugėjo sakyti "rytoj gyvensim geriau". Bet ar tikrai gyvensim? Ir štai čia turiu labai didelių abejonių. Kodėl? Nagi todėl, kad vienintelis poslinkis link rytdienos šalies, per pastaruosius dvidešimt metų, buvo interneto plėtra dėl kurios kaltas Qubilius. Taip, tas pat. Nustebsit, bet tikrai negaliu pasigirti tuo, kad tą poną mėgstu. Bet kuomet matau ką išdarinėja dabartinė valdžia, tiesiog ašaros rieda. Qubilius man nepatiko, nes ėjo į kompromisus ir trypčiojo vietoje. Na bet visiems žinomas ponas Prietaisas, tai žmogus pakilęs į naujas aukštumas. Naujos religijos atstovas, kurio tikėjimo priesakai skelbia: "mažiau yra daugiau". Jei ką nors darysi, tai dar gali ir nepavykti! O nieko nedarant rytojus ir taip išaus - dar marksasleninastalinas sakė, kad rytoj gyvensim geriau! Taigi belieka laukti. Kantriai, kantriai. Ir nieku būdu nenukrypti nuo intensyvaus laukimo, nė piršto nejudinant, kelio. Nes kitaip gali nutikti, kad užuot kada nors tapus "rytdienos šalimi", mūsų brangi tėvynė jau rytoj taptų idaglandu - šiandienos šalimi. Tokia, kur ateitį gali planuoti, užuot laukęs kol ji ateis. Tokia, kuria geidžia didžiuotis net paskutinis runkelis. Tokia, į kurią patekti norėdami mušasi viso pasaulio afrikiečiai, azijiečiai, meksikiečiai ir kiti vargetos.
Bet to nebus. Gyvename vakar dienos šalyje, kurioje tik svajojama apie "šviesų rytojų". O besvajojant jis turbūt neateis niekada. Mes esame šimtu procentų vakar. Svarstome apie tai ar statyti VAE, kai ji jau vakar turėjo stovėti ir tiekti pigią elektrą. Po penketo metų pradėti tą statybą gal nė nebebus pelninga, nes dujų kainos nukris mažiausiai dvigubai ir Elektrėnuose gaminamos elektros kaina, veik susilygins su VAE kaina. Pastaroji, kas žinoma joks argumentas arbūzams, neterštų oro, sukurtų kelis tūkstančius darbo vietų ir šiaip būtų neblogas valstybės keynsistinis investicinis projektas. Jau šiandien, net ne po penkerių metų. Na bet o kam, ane? Palaukim, Rytojus ir taip bus šviesesnis. Nes gi pažadėta.
Diskutuojame ar eksplotuoti skalūnus, kai tai jau daro pusė civilizuoto pasaulio. Kol rūpinsimės ar neužteršim poros šulinių, jie jau bus išpaudę iš to naudą, išvalę kas buvo per skubėjimą užteršta ir naudos naują, šiandien dar visai neakivaizdų energijos šaltinį. Kokį nors Higso bozonų rekuperatorių. Bet ne mes. Nes nepasinaudoję tuo kuo galime šiandien, tiesiog neturėsim lėšų kam nors panašiam rytoj. Ir galėsim toliau, tarsi koks praeities sovietų lyderis fantazuoti, kaip "pavyti ir aplenkti Ameriką". O kokie norvegai tuo metu jau prekiaus nul transportacijos portalais. Kurių gamybą įsisavins anksčiau už mus. Nes nesvaičioja apie rytdienos gėrį ir pamatus kloja dabar.

Devintasis lietuvio gundymas

  Prasidėjo viskas neatmenamais laikais, bet kalta  Gimbutienė, nes tai ji paleido antį* apie tobuląjį matriarchatą. Rytuose - senovės indoeuropiečių arijų dievų šalis Asia - Asgardas ir Matuška Rusija. Vakaruose - devai, diabolos ir kita velniava. Vyriškasis pradas. Anapilis**?
Anot soctinklų mitologijos, šiuolaikinis pragaras yra Norvegijoje. Ten grobia vaikus, žudo vaikus, sodina į kalėjimą ir netgi žudo motinas nenorinčias turėti vaikų ir dar kitaip, kaip visagalis klanas prisakė, elgiasi. Taip ir matau lietuvę mamytę prieš miegą vaikui sakant: "o jei nebūsi geras, tai ateis piktas norvegas ir suės tave"...
Ir visi tiki. Tuo tarpu, kai tas už jūrų marių, senai bėra tik valanda skrydžio. Wtf???
Pagal seną baltų - slavų mitologijos tradiciją, visas blogis yra vakaruose, o gėris pareina iš rytų. Rytuose teka saulė, o vakaruose pikti vokiečiai ar Jūratės tėvukas, skandinantis Kastytį.
Beresnevičius turėtų ką pridurti.
O tuo tarpu, nenuovokūs ir kvaili tautiečiai bėga į tą pragaro šalį, kur socialinė pašalpa vos prilygsta mūsų vidutiniam atlyginimui. Durniai, nu?

* Sėdėdama vakaruose.
** Tokia naujosios mitologijos šalis, kur žmonės po mirties patenka.

Laukimo menas

  Nupiešiu jums ne kartą matytą vaizdelį: priešais tualetą Panoramoje, laukdami savo moterų stoviniuoja keli vyrukai. Vienas naršo aipodą, antras skaito knygą, trečias nužiūrinėja praeinančias merginas, o ketvirtas, vargšų vargšas, tyrinėja savo batus. Visi jie laukia, kaip nesyk neabejoju yra tekę laukti ir jums. Senovės kinų išmintis sako: jei ilgai žiūrėsi į tekantį vandenį, sulauksi praplaukiant savo priešo lavoną - štai kokią vertę įgauna laukimas "mokančiose rankose". Gali atrodyti visaip, bet kartais laukimas ir yra svarbiausias veiksmas.
  Laukimas mūsų gyvenime užima galybę laiko. Tą laiką galima tiesiog pralaukti, o galima tuo metu nuveikti kažką prasmingo. O kadangi dabar labai madinga šnekėti apie lydimus sėkmės ir lūzerius, tai pasakysiu kuo jie skiriasi. Jie skiriasi mokėjimu laukti.
Jūs aišku paprieštarautumėte, kad: sėkmingieji išvis nelaukia ir būtumėte neteisūs. Laukia ir jie - pavasario, kada pagaliau baigsis darbo diena, pinigų iš kliento, atostogų, eilėje pas dantistą, ar tiesiog rytiniame kamštyje. Netgi labai į sėkmę orientuotas žmogus negali išvengti laukimo. Bet jis gali valdyti situaciją: nelaukti per ilgai, laukti kryptingai, išnaudoti laiką, pajusti malonumą. O dar, daugybė žmonių laukia savo gyvenimo šanso. Tai kas svarbaus yra laukime? Svarbu yra tai, kaip jūs suvokiate laukimą. Nes belaukiant būna ir taip, kad paaiškėja, jog nepaisant visko, sulaukti jums nelemta. Todėl tai, kaip vyksta pats laukimo procesas, įgauna didesnę prasmę. Jūs galite laukti įdomiai ir nuobodžiai. Naudingai ir desperatiškai. Ir tai kaip jūs jaučiatės laukdami dažnai lemia rezultatą - ko gi jūs sulaukiate. Kai jums sako, kad: "reikia ne laukti, bet veikti" - jums meluoja. Veikti reikia prieš pradedant laukti. Padaryti viską, kad laukti tektų kuo trumpiau ir rezultatas būtų laiku. O jau tada - laukti telieka. Visokie ten nervai ir Brauno judesiai belaukiant, jei visa kas įmanoma jau nuveikta anksčiau, tik nervų gadinimas. Tačiau daugybė žmonių būtent tam išeikvoja didžiulę dalį savo energijos. O be reikalo - laukimą tai dažniausiai tik prailgina. Kaip sakė toks Dunbaras Jozefo Hellerio knygoje "22 pataisa": "specialiai leidžiu laiką nuobodžiai, nes noriu gyventi ilgai".
Tai va, kokia išvada? Laukimas yra jūsų asmeninis laikas, pasistenkite jį praleisti prasmingai ir su malonumu. Nežinau ar yra tyrimas siejantis skaitymą prie stalo, ar tualete, su aukštesniu atlyginimu. Bet jei būtų, panašią priklausomybę rastumėte tarp radijo klausymo kamštyje besidairant į kitus vairuotojus  vairuotojas ir nebuvimo psichiatrinės klientu - barbenančiu per vairą ir spūsčiojančiu signalą. Ne vien tai, kad jūs kitiems atrodote idiotas, tai ir jūsų pačių sveikatos klausimas. Mylėkit save. Laukite su meile laukimui. Kai laukimas baigsis, reiks veikti. Dažniausiai tai yra darbas. Nors ne, kartais ir sexas.

Apsivožkit su savo viduramžiais!

    Nuėjau aš į knygų mugę, na ką, žmonių kaip košės, seni pažįstami visi susenę, nauji - pažįstami menkai ir nepatogu prieiti. Žmonių kaip košės, grūdasi, stumdosi, palto nepasikabinsi. Bilietas į mugę vėl pabrangęs, bet klaikiausias daiktas tai programėlė - nieko iš jos nesuprasi. Ne, kad padaryt kompiuterinį apsą mobilai, kur surinkus reikiamo stendo pavadinimą tau rodytų aiškų planelį, o gal net navigatorius vestų. Ne, kad galėtum įvesti temą, ar autorių ir tau pateiktų kokios leidyklos stende gali tai rasti. Ne. Tau teks tarsi kokiam Livingstonui, privalomai paprastuoju džiunglių geografo būdu, brautis pro prakaituotų kūnų knibždėlyną. Bandyti kažkam per petį įžiūrėti, ką tokio gero gali pasiūlyti leidyklos ir leidyklėlės. Jei esi patologinis toliaregis, pusvalandį palaukęs, gal prasisunksi iki prekystalio ir net galėsi pavartyt kurią knygą. Bendras vaizdas apie lietuviškas knygas bus paviršutiniškas, nebent kokias keturias dienas į mugę eitum kaip į darbą. Nežinau kaip jums, bet man atrodo per prabangu sugaišti kelis vakarus googlinimui ir pasirengimui vizitui į renginį, kuriam skirti žadi kokias keturias valandas. Ai, nu jo, padarysi kompiuterizuotą visa ko duombazę, taigi jau bus ne popieriuje. O čia jau peilis.

Apie rusiškumą

Žinot, aš jums pasakysiu kodėl visa kas rusiška yra blogis. Ne, ne todėl kad sovietiniai rusų filmai tik prastos vakarietiškų kopijos, nemokšiškai prisotintos sovietinių insaideriškų juokelių. Ne, ne todėl kad sovietai mus engė, trėmė ir neprošal pakartotų. Net ne todėl, kad rusiška TV, ar rusiški anekdotai populiariausi menko išsilavinimo ir skurdžių žmonių tarpe. Ne.
Tai kas rusiška bloga todėl, kad aš tobulai moku tą kalbą. Ne gerai, ne labai gerai. Tobulai. Net daugybę metų jos nevartodamas, rusiškai dažnai galiu pasakyti tiksliau ir aštriau nei gimtaja - lietuvių. Tai kas rusiška bloga ne todėl, kad visa tai angažuota, o jei ne - labai prastos kokybės. Ne, tai bloga todėl, kad tas angažuotas menas, nekokybiški daiktai supo mane didesnę mano gyvenimo dalį. Ir aš, jau ankstyvoje jaunystėje perpratęs jų esmę, buvau priverstas tokioje aplinkoje gyventi. Rusų literatūra bloga ne dėl to, kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to, kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA. Nes savo vaikams, jei tokių turėčiau, niekada neleisčiau taip jaustis. Nes tai veda į rusiškumą ir susinaikinimą. O norėčiau, kad jie turėtų ateitį. Žmogišką, ne rusišką ateitį. Ir žmogišką gyvenimą. Ne tą, kuris anot rusų ir iš jų to išmokusių lietuviškų dundukų, bus kada nors rytoj. Mes puikiai žinom kad jokio rytoj nebus, na gal ir bus, bet ne mums. Tai bus šiandienos vaikams. Labai norėčiau kad jie galėtų ne vien rusiškai juokauti, verkti dėl to kam jokios įtakos neturi, keiktis, ar piktintis dėl įvykių šalyse, kuriose niekada nebuvo, arba svajoti apie tai ko niekada nebus. Norėčiau, kad jie galėtų tiesiog gyventi, čia ir dabar, tokie kokie yra, nesukdami sau galvos. Prisikentėti jie visada suspės. Ir tu, kuris mane skaitai, suprask, jei mąstai bent apie savo vaikus, pamiršk Rusiją. Teverda ji savo syvuose. Tai tau svarbu - myli tu rusiškumą, ar nekenti, bet normalus pasaulis apie jį tiesiog nežino. Ir čia jo laimė.

Elito razborkės

Nežinau čia džiaugtis ar verkt:

http://racas.lt/prasau-pagalbos/
http://www.facebook.com/Druskininku/posts/359612040795506?notif_t=share_reply

Reklama yra reklama, kokia ji bebūtų.